Musmirių rūšys Lietuvoje: visos 16 rūšių nuo mirtinų iki valgomų

Lietuvoje patvirtinta 16 musmirių (Amanita) rūšių: Visuotinė lietuvių enciklopedija nurodo 15, o 2019 m. Žuvinto biosferos rezervate rasta šešioliktoji – didžioji musmirė. Trys iš jų – žalsvoji, smailiakepurė ir baltoji – mirtinai nuodingos, paprastoji, margoji, kilnioji ir geltonoji – nuodingos ir psichoaktyvios, dar kelios nevalgomos, o „valgomomis“ vadinamos rausvoji, bevainikė, gelsvarudė ir kitos laikomos tik sąlyginai valgomomis ir pradedantiesiems nerekomenduojamos. Šioje nuodingų grybų gido dalyje – visos Lietuvos musmirės vienoje vietoje: bendra lentelė, genties požymiai ir kiekvienos rūšies atpažinimas, toksinai bei paplitimas.

Gentis	Musmirė (Amanita), lakštabudžių grupė
Rūšių pasaulyje	apie 600
Rūšių Lietuvoje	16 patvirtintų (15 pagal VLE + didžioji musmirė, rasta 2019 m.)
Mirtinai nuodingos	žalsvoji, smailiakepurė, baltoji
Raudonojoje knygoje	nė vienos rūšies
Pagalba apsinuodijus	VVKT 8 5 236 2052 (visą parą), skubiai 112

Visos Lietuvos musmirės vienoje lentelėje: 3 mirtinos, 4 nuodingos, 3 nevalgomos

Lentelėje – 17 rūšių, minimų Lietuvos mikologiniuose šaltiniuose. VLE skaičiuoja 15 Lietuvos musmirių, prie jų 2019 m. prisidėjo didžioji musmirė – iš viso 16 patvirtintų. Eilučių viena daugiau todėl, kad trys rūšys (baltoji, geltonoji ir šiurkščioji musmirės) nurodomos literatūroje, bet šiuolaikinių radimų duomenų bazėse nėra; kuri iš jų neįeina į oficialų 15 rūšių skaičių, galutinai galima patikslinti tik pagal mikologinį Lietuvos grybų sąvadą. GBIF stulpelyje – Lietuvos radimų skaičius tarptautinėje biologinės įvairovės duomenų bazėje (orientacinis rodiklis: dalis jų – mėgėjų stebėjimai ar dirvožemio DNR mėginiai).

Rūšis	Lotyniškai	Valgomumas	Toksinai	GBIF LT	Paplitimas LT
Žalsvoji (žalioji, blyškioji)	A. phalloides	mirtinai nuodinga	amatoksinai, faloidinai	242	dažna lapuočių ir mišriuose miškuose
Smailiakepurė	A. virosa	mirtinai nuodinga	amatoksinai	23	patvirtinta, retesnė
Baltoji	A. verna	mirtinai nuodinga	amatoksinai	0	tik literatūroje, labai reta ar abejotina
Paprastoji (raudonoji)	A. muscaria	nuodinga, psichoaktyvi	iboteno rūgštis, muscimolis	356	labai dažna
Margoji (panterinė)	A. pantherina	sunkiai nuodinga	iboteno rūgštis, muscimolis	344	dažna
Kilnioji	A. regalis	nuodinga	iboteno rūgštis, muscimolis	139	patvirtinta, šiaurinė rūšis
Geltonoji	A. gemmata	nuodinga	iboteno rūgštis, muscimolis (kintamai)	0	tik literatūroje
Gelsvoji (citrininė)	A. citrina	nevalgoma	bufoteninas (pėdsakai)	203	labai dažna
Rausvarudė	A. porphyria	nevalgoma	–	76	dažna
Šiurkščioji	A. franchetii (= A. aspera)	nevalgoma, įtartina	–	0	tik literatūroje
Rausvoji	A. rubescens	sąlyginai valgoma, tik gerai išvirus	žalioje – hemolizinai	776	labai dažna
Pilkoji	A. excelsa (var. spissa)	sąlyginai valgoma, nerekomenduojama	–	9	patvirtinta
Bevainikė (bežiedė, makštinė)	A. vaginata	sąlyginai valgoma, tik išvirus	žalioje – hemolizinai	2	patvirtinta
Gelsvarudė (rudoji bevainikė)	A. fulva	sąlyginai valgoma, tik išvirus	žalioje – hemolizinai	2391	labai dažna
Oranžinė	A. crocea	sąlyginai valgoma, tik išvirus	–	1	reta
Skujinė	A. strobiliformis	Vakarų Europoje valgoma, Lietuvoje rinkti nerekomenduojama	–	13	reta
Didžioji	A. ceciliae	sąlyginai valgoma, nerekomenduojama	–	1	nauja Lietuvai nuo 2019 m.

Lietuvos raudonojoje knygoje (2021 m. leidimas) nėra nė vienos musmirės rūšies – nei mirtinos, nei retos. Tai reiškia, kad musmirės nėra saugomos, tačiau nereiškia, kad jas galima naikinti: musmirės sudaro mikorizę su medžiais ir yra svarbi miško ekosistemos dalis, todėl spardyti ar trypti jų nėra jokios prasmės.

Visas musmires vienija makštis, žiedas, karpos ir balti lakšteliai

Musmirės išsiskiria iš kitų grybų tuo, kaip jos auga. Jaunas vaisiakūnis vystosi visiškai apgaubtas plėvės – bendrosios gaubtės, todėl iš pradžių atrodo kaip baltas ar pilkšvas kiaušinėlis. Grybui augant gaubtė plyšta, ir jos liekanos lieka dviejose vietose: apačioje – kaip makštis, viršuje – kaip karpos ar skiautės ant kepurėlės. Daugelis rūšių dar turi ir dalinę gaubtę, kuri jauname grybe dengia lakštelius, o vėliau lieka ant koto kaip žiedas.

Požymis	Kaip atrodo	Kodėl svarbu
Makštis	koto pagrinde: laisvas maišelis (žalsvoji, bevainikė, gelsvarudė), gumbas su apvadu (margoji, gelsvoji) arba žiedais išsidėsčiusios skiautės (paprastoji)	patikimiausias musmirės požymis, bet dažnai paslėptas žemėje – grybą visada reikia iškasti su visu kotu
Žiedas	sijonėlis viršutinėje koto dalyje; vienų rūšių rievėtas, kitų lygus	padeda atskirti rūšis (rausvoji – rievėtas, margoji – lygus); bevainikės žiedo neturi
Karpos	baltos, pilkos ar gelsvos bendrosios gaubtės liekanos ant kepurėlės	lietus jas gali nuplauti, todėl lygi kepurėlė nereiškia, kad grybas ne musmirė
Lakšteliai	balti ar kreminiai, laisvi, nepriaugę prie koto	skiria musmires nuo pievagrybių (rausvi ar rudi lakšteliai)
Sporų antspaudas	baltas	vienas iš požymių, kuriais mikologai tikrina gentį

Svarbu ir tai, ko musmirės neturi. Nė viena Lietuvos musmirė neturi vamzdelių po kepurėle, todėl su baravykais ar raudonviršiais jų supainioti neįmanoma. Pavojinga painiava kyla su kitais lakštiniais grybais – ūmėdėmis, pievagrybiais, žaliuokėmis, žvynabudėmis. Plačiau apie tai – dalyje nuodingi grybai, panašūs į valgomus.

Mirtinai nuodingos musmirės: žalsvoji, smailiakepurė ir baltoji

Šių trijų rūšių nuodai – amatoksinai – slopina baltymų gamybą ląstelėse ir sunaikina kepenis. Pirmieji simptomai pasireiškia tik po 6–24 valandų, kai nuodai jau pasisavinti, o mirtina dozė suaugusiajam – apie 0,1 mg/kg, todėl gali užtekti vieno grybo. Amatoksinų turintys grybai lemia apie 95 % visų mirčių nuo grybų pasaulyje.

Žalsvoji musmirė (Amanita phalloides)

Atpažinimas: kepurėlė 5–15 cm, žalsvai alyvinė, gelsvai žalia ar beveik balta, lygi, šilkiška, dažniausiai be karpų; lakšteliai balti; ant koto baltas nukaręs žiedas; koto apačioje gumbas su laisva balta maišo formos makštimi. Valgomumas: mirtinai nuodinga. Toksinai: amatoksinai (α-amanitinas) ir faloidinai. Paplitimas LT: dažna lapuočių ir mišriuose miškuose, prie ąžuolų, liepų, lazdynų, beržų, liepos–spalio mėnesiais; GBIF – 242 radimai. Dažniausiai painiojama su žaliuokėmis ir žalsvosiomis ūmėdėmis – 2026 m. Vilniuje žmogus mirė, palaikęs ją žaliuoke. Išsamiai – atskiroje dalyje apie žalsvąją musmirę.

Smailiakepurė musmirė (Amanita virosa)

Atpažinimas: visa grynai balta; kepurėlė jauno grybo kūgiška ar varpelio formos, vėliau išsiskleidžia, bet centre lieka iškilesnė; kotas plaušuotas, tarsi pašiurpęs; žiedas trapus, dažnai nutrūksta; apačioje gumbas su maišo formos makštimi. Valgomumas: mirtinai nuodinga. Toksinai: amatoksinai. Paplitimas LT: spygliuočių ir mišrūs miškai, dažnai drėgnos rūgščios dirvos prie eglių ir beržų; GBIF – 23 radimai. Painiojama su pievagrybiais, baltomis ūmėdėmis ir baltaisiais piltuvėliais.

Baltoji musmirė (Amanita verna)

Atpažinimas: visa balta, kepurėlė lygi, kotas lygus (ne plaušuotas, kaip smailiakepurės), su žiedu ir maišo formos makštimi; dera anksčiau nei kitos musmirės – nuo birželio. Valgomumas: mirtinai nuodinga. Toksinai: amatoksinai. Paplitimas LT: VLE įvardija kaip labai nuodingą Lietuvos rūšį, tačiau šiuolaikinių patvirtintų radimų nėra (GBIF – 0), todėl laikoma labai reta arba abejotina. Praktinė išvada: bet koks baltas grybas su baltais lakšteliais, žiedu ir makštimi yra mirtinai pavojingas, nepriklausomai nuo to, kuriai baltai rūšiai jis priklauso.

Nuodingos ir psichoaktyvios: paprastoji, margoji, kilnioji ir geltonoji

Šių rūšių pagrindiniai toksinai – iboteno rūgštis ir muscimolis. Jie veikia centrinę nervų sistemą: sukelia vadinamąjį panterinį (izoksazolinį) sindromą – pykinimą, vėmimą, sumišimą, ažitaciją, haliucinacijas, traukulius, o sunkiais atvejais – mieguistumą iki komos. Simptomai prasideda per 30 minučių – 2 valandas. Mirtys retos, bet dokumentuotos. JAV regioninio apsinuodijimų centro 2002–2016 m. duomenimis, iš 34 apsinuodijimo paprastąja ar margąja musmire atvejų penki pacientai buvo intubuoti, o margoji sukėlė sunkesnius simptomus nei paprastoji.

Nuo 2025 m. sausio 1 d. muscimolis ir iboteno rūgštis Lietuvoje įrašyti į I narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą, todėl rinkti, laikyti, džiovinti ar kitaip perdirbti šiuos grybus dėl juose esančių medžiagų neteisėta – kas tiksliai draudžiama ir kokia atsakomybė, rašome straipsnyje apie musmirių įtraukimą į narkotikų sąrašą.

Paprastoji (raudonoji) musmirė (Amanita muscaria)

Atpažinimas: ryškiai raudona ar oranžiškai raudona kepurėlė su baltomis karpomis; lakšteliai balti; ant koto baltas žiedas; koto pagrindas gumbiškas, su keliais žiedais išsidėsčiusiomis makšties liekanomis (be laisvo maišelio). Lietus karpas gali nuplauti, o spalva išblunka iki oranžinės. Valgomumas: nuodinga. Toksinai: iboteno rūgštis, muscimolis, nedideli kiekiai muskarino. Paplitimas LT: labai dažna beržynuose ir eglynuose, liepos–lapkričio mėnesiais; GBIF – 356 radimai. Lietuvos toksikologai 2023 m. aprašė keturis tyčinio vartojimo atvejus: vienam vyrui po trijų džiovintų kepurėlių prireikė intubacijos ir dirbtinės plaučių ventiliacijos. Išsamiai apie istoriją, mokslinius tyrimus ir pavojus – straipsnyje apie raudonąją musmirę.

Margoji (panterinė) musmirė (Amanita pantherina)

Atpažinimas: kepurėlė 5–12 cm, rusva, alyvuogių rudumo ar pilkšvai ruda, nusėta grynai baltomis karpomis; kraštas aiškiai rievėtas; žiedas baltas, lygus (nerievėtas); koto pagrindas gumbiškas, su aiškiu siauru apvadu, tarsi „kojinės kraštu“, virš kurio kartais matyti vienas ar du žiedeliai. Minkštimas baltas ir pažeistas neparausta. Valgomumas: sunkiai nuodinga – nuodingesnė už paprastąją. Toksinai: iboteno rūgštis, muscimolis. Paplitimas LT: dažna spygliuočių, mišriuose ir lapuočių miškuose, liepos–spalio mėnesiais; GBIF – 344 radimai. Pavojingiausia painiava – su sąlyginai valgomomis rausvąja ir pilkąja musmirėmis, todėl tos rūšys ir nerekomenduojamos.

Kilnioji musmirė (Amanita regalis)

Atpažinimas: didelė, kepurėlė iki 15–20 cm, kepenų rudumo ar rusvai ruda su gelsvai baltomis ar gelsvomis karpomis; kotas gelsvas, su žiedu; pagrindas gumbiškas, su keliais žiedais išsidėsčiusiomis makšties liekanomis. Iš esmės primena paprastąją musmirę, tik ruda. Valgomumas: nuodinga. Toksinai: iboteno rūgštis, muscimolis. Paplitimas LT: šiaurinė rūšis, auganti eglynuose ir mišriuose miškuose su beržais; GBIF – 139 radimai. Dažnai klaidingai vadinama „karališkąja“ – tačiau karališkoji musmirė yra visai kita, pietų Europos rūšis (žr. žemiau).

Geltonoji musmirė (Amanita gemmata)

Atpažinimas: kepurėlė šiaudų geltonumo ar gelsvai kreminė, su baltomis plokščiomis karpomis, kraštas rievėtas; žiedas trapus, greitai išnyksta; gumbas nedidelis, su siauru apvadu. Valgomumas: nuodinga. Toksinai: iboteno rūgštis ir muscimolis, kurių kiekis skirtingose populiacijose labai kinta. Paplitimas LT: nurodoma Lietuvos mikologinėje literatūroje, šiuolaikinių radimų duomenų bazėse nėra (GBIF – 0). Gali būti painiojama su gelsvąja musmire.

Nevalgomos musmirės: gelsvoji, rausvarudė ir šiurkščioji

Šios rūšys mirtinų nuodų neturi, tačiau nevalgomos dėl nemalonaus kvapo, skonio ar menkai ištirtos sudėties. Svarbiausia jas pažinti todėl, kad gelsvoji musmirė labai panaši į blyškias žalsvosios musmirės formas.

Gelsvoji (citrininė) musmirė (Amanita citrina)

Atpažinimas: kepurėlė 4–10 cm, blyškiai citrinų geltonumo, gelsvai žalsva ar balta (yra ir visai balta forma), su plokščiomis gelsvai baltomis ar rusvomis gaubtės skiautėmis; žiedas gelsvas, rievėtas; koto pagrinde didelis rutuliškas gumbas su aiškiu briaunotu apvadu, bet be laisvo maišelio. Būdingas žalių bulvių kvapas. Valgomumas: nevalgoma. Toksinai: bufoteninas (pėdsakai). Paplitimas LT: viena dažniausių musmirių, ypač pušynuose ir mišriuose miškuose rugpjūčio–spalio mėnesiais; GBIF – 203 radimai. Nuo žalsvosios musmirės skiriasi gumbu su briauna (o ne maišeliu) ir bulvių kvapu, tačiau abejojant geriau laikyti abi mirtinai pavojingomis.

Rausvarudė musmirė (Amanita porphyria)

Atpažinimas: kepurėlė pilkai ruda su violetiniu ar purpuriniu atspalviu, su pilkomis plokščiomis skiautėmis ar beveik lygi; žiedas pilkšvas; gumbas su aiškiu apvadu; taip pat jaučiamas žalių bulvių kvapas. Valgomumas: nevalgoma. Toksinai: patikimų duomenų apie pavojingus toksinus nėra, bet rūšis laikoma nevalgoma. Paplitimas LT: dažna, ypač spygliuočių miškuose rūgščiose dirvose; GBIF – 76 radimai. VLE ją priskiria labiausiai paplitusioms Lietuvos musmirėms.

Šiurkščioji musmirė (Amanita franchetii, = A. aspera)

Atpažinimas: kepurėlė gelsvai ruda ar alyvuogių rudumo su gelsvomis, šiurkščiomis karpomis; žiedas su gelsvu kraštu; gumbo paviršiuje – gelsvos gaubtės liekanos. Valgomumas: nevalgoma, laikoma įtartina. Toksinai: duomenų nepakanka. Paplitimas LT: nurodoma literatūroje, šiuolaikinių radimų duomenų bazėse nėra (GBIF – 0).

Sąlyginai valgomos musmirės: kodėl jų rinkti nerekomenduojama

Septynios Lietuvos musmirės vadinamos sąlyginai valgomomis: rausvoji, pilkoji, bevainikė, gelsvarudė, oranžinė, skujinė ir didžioji. „Sąlyginai“ reiškia, kad žalios jos nevalgomos – rausvosios, bevainikės ir gelsvarudės žaliame minkštime yra hemolizinų, kurie ardo raudonuosius kraujo kūnelius ir suyra tik gerai išvirus. Tačiau pagrindinė priežastis jų nerinkti – ne hemolizinai, o painiava:

• Rausvoji ir pilkoji labai panašios į sunkiai nuodingą margąją musmirę – visos trys turi rusvą ar pilkšvą kepurėlę su karpomis ir žiedą.
• Bevainikė, gelsvarudė ir oranžinė neturi žiedo, bet turi maišo formos makštį – tokią pačią kaip mirtinai nuodingos žalsvoji ir smailiakepurė musmirės. Žalsvosios musmirės žiedas dažnai nutrūksta, todėl „žiedo nėra“ nėra saugumo garantija.
• Skujinė ir didžioji retos ir sunkiai atpažįstamos be patirties, o rinkimas dar labiau mažintų ir taip negausias jų populiacijas.

Todėl saugiausia taisyklė, kuri apsaugo nuo daugumos klaidų: musmirių nerinkti visai, ypač jei grybaujate ne kelis dešimtmečius. Skonis, kurio dėl jų prarandama, nevertas rizikos.

Rausvoji musmirė (Amanita rubescens)

Atpažinimas: kepurėlė 5–15 cm, rusvai rausva, vyno rudumo ar rusvai pilkšva, su pilkšvomis ar rausvomis miltuotomis karpomis; lakšteliai balti, ilgainiui su rausvomis dėmelėmis; žiedas baltas, rievėtas viršutinėje pusėje; gumbas be aiškaus apvado. Svarbiausias požymis – minkštimas pažeistas parausta, ypač koto pagrinde ir vabzdžių išgraužtose vietose. Valgomumas: sąlyginai valgoma tik gerai išvirus; žalia – nuodinga dėl hemolizinų. Toksinai: hemolizinai žaliame minkštime. Paplitimas LT: labiausiai paplitusi Lietuvos musmirė – GBIF 776 radimai, auga visų tipų miškuose liepos–spalio mėnesiais. Nuo margosios skiriasi raustančiu minkštimu ir rievėtu žiedu, tačiau seni ar lietaus nuplauti egzemplioriai gali būti neatskiriami.

Pilkoji musmirė (Amanita excelsa, var. spissa)

Atpažinimas: kepurėlė pilkai ruda ar pilkšva, su pilkomis miltuotomis, lengvai nusitrinančiomis karpomis; žiedas baltas, rievėtas; kotas storas, pagrindas gumbiškas, be aiškaus apvado; minkštimas baltas, neparausta. Valgomumas: sąlyginai valgoma, bet nerekomenduojama. Toksinai: patikimų duomenų apie pavojingus toksinus nėra. Paplitimas LT: patvirtinta, retai registruojama (GBIF – 9). Labai panaši į margąją musmirę: skiriasi pilkomis (ne grynai baltomis) karpomis, rievėtu žiedu ir gumbu be apvado – tačiau šie skirtumai subtilūs net patyrusiam rinkėjui.

Bevainikė (bežiedė, makštinė) musmirė (Amanita vaginata)

Atpažinimas: kepurėlė pilka ar pelenų pilkumo, plona, kraštas ryškiai rievėtas (rievės siekia trečdalį spindulio); lakšteliai balti; žiedo nėra; kotas trapus, tuščiaviduris; apačioje aukšta, laisva balta maišo formos makštis, dažnai paslėpta žemėje. Valgomumas: sąlyginai valgoma tik išvirus, nerekomenduojama. Toksinai: žaliame minkštime – hemolizinai. Paplitimas LT: patvirtinta, duomenų bazėse registruojama retai (GBIF – 2), nors grybautojai ją mato dažniau. Makštis tokia pati kaip žalsvosios musmirės – todėl painiava su ja yra pagrindinė rizika.

Gelsvarudė (rudoji bevainikė) musmirė (Amanita fulva)

Atpažinimas: kepurėlė oranžiškai ruda ar lapės rudumo, centre tamsesnė, su iškilu gumbeliu, kraštas ryškiai rievėtas; žiedo nėra; kotas gelsvai baltas, trapus; apačioje balta maišo formos makštis, dažnai su rūdžių spalvos dėmelėmis. Valgomumas: sąlyginai valgoma tik išvirus, nerekomenduojama. Toksinai: žaliame minkštime – hemolizinai. Paplitimas LT: labai dažna drėgnuose beržynuose, pušynuose, pelkių pakraščiuose, birželio–spalio mėnesiais; GBIF – per 2 300 įrašų (daugiausia dirvožemio DNR mėginiai). VLE ją priskiria labiausiai paplitusioms Lietuvos musmirėms.

Oranžinė musmirė (Amanita crocea)

Atpažinimas: kepurėlė ryškiai oranžinė ar šafrano spalvos, rievėtu kraštu; žiedo nėra; kotas su oranžiniais zigzaginiais žvyneliais ar juostomis; apačioje didelė balta maišo formos makštis su oranžiniu vidumi. Valgomumas: sąlyginai valgoma tik išvirus. Toksinai: patikimų duomenų nėra. Paplitimas LT: reta, dažniausiai prie beržų (GBIF – 1). Dėl retumo ir panašumo į kitas makštines musmires rinkti nerekomenduojama.

Skujinė musmirė (Amanita strobiliformis)

Atpažinimas: didelė, kepurėlė iki 20 cm, balkšva ar pilkšvai balta, nusėta storomis, kampuotomis, piramidės formos karpomis, kepurėlės krašte kabo gaubtės skiautės; žiedas kreminis, trapus, greitai suyra; kotas storas, su giliai įsišaknijusiu gumbu. Valgomumas: Vakarų Europoje laikoma valgoma, Lietuvoje – reta, rinkti nerekomenduojama. Toksinai: patikimų duomenų apie pavojingus toksinus nėra. Paplitimas LT: reta (GBIF – 13), dažniausiai lapuočių miškuose, parkuose, kalkingose dirvose. Baltos spalvos skujinę lengva supainioti su baltomis mirtinai nuodingomis musmirėmis.

Didžioji musmirė (Amanita ceciliae)

Atpažinimas: stambi, kepurėlė iki 15 cm, pilkai ruda ar tamsiai ruda, rievėtu kraštu, su pilkomis veltiniškomis gaubtės skiautėmis; žiedo nėra; makštis pilkšva, trapi, suyranti į žiedus ar skiautes koto pagrinde. Valgomumas: sąlyginai valgoma tik išvirus, nerekomenduojama. Toksinai: patikimų duomenų nėra. Paplitimas LT: nauja Lietuvai rūšis – pirmą kartą rasta 2019 m. Žuvinto biosferos rezervato Buktos miške; radinį nustatė Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto mikologė dr. Reda Iršėnaitė. Tai vienintelis patvirtintas jos radimas šalyje, todėl ji dar neįtraukta į VLE pateikiamą 15 rūšių skaičių.

Karališkoji musmirė Lietuvoje neauga

Karališkoji, arba Cezario, musmirė (Amanita caesarea) – garsiausia valgoma musmirė, nuo antikos vertinama Pietų Europoje. Ji turi oranžinę lygią kepurėlę, geltonus lakštelius ir geltoną kotą su balta maišo formos makštimi. Ši šilumamėgė rūšis auga Viduržemio jūros regione, Pietų Europos ir šilčiausių Vidurio Europos regionų ąžuolynuose bei kaštonynuose, o Lietuvoje neužregistruota. Paieškos sistemose „karališkoji musmirė“ ieškoma apie 40 kartų per mėnesį – dažniausiai painiojant su kilniąja musmire (A. regalis), kurios pavadinimas kitomis kalbomis skamba panašiai, bet kuri yra nuodinga. Jei Lietuvos miške radote „karališkąją“ musmirę, beveik neabejotinai tai paprastoji musmirė su nuplautomis karpomis arba oranžinė bevainikė rūšis – nė viena jų nėra Cezario musmirė.

Senesniuose šaltiniuose, taip pat ankstesnėje 77.lt publikacijoje, prie valgomų musmirių buvo minimos ir A. calyptrata bei A. jacksonii. Tai Šiaurės Amerikos rūšys, Lietuvoje neaugančios, todėl jos į šį sąrašą neįtrauktos.

„Septynios valgomos musmirės“ – skaičius apie visą pasaulį, ne apie Lietuvą

Internete ir senesnėse knygose dažnai kartojama, kad „7 musmirių rūšys valgomos“. Šis teiginys kilęs iš enciklopedinio aprašo, kuriame sakoma, kad iš maždaug 600 pasaulio musmirių 7 rūšys valgomos, o likusios nuodingos. Jį verta suprasti teisingai:

• skaičius apibūdina visą gentį pasaulyje, o ne Lietuvos rūšis;
• „valgoma“ šiuo atveju reiškia tradiciškai valgoma tinkamai paruošus, o ne „saugi“ – Lietuvoje beveik visos tokios rūšys žalios yra nuodingos;
• Lietuvoje sąlyginai valgomomis laikomų rūšių taip pat septynios, tačiau nė viena jų nėra rekomenduojama, o dvi (pilkoji ir rausvoji) beveik identiškos sunkiai nuodingai margajai.

Todėl teiginys „7 musmirės valgomos“ jokiu būdu nereiškia, kad musmires galima rinkti. Mirtinai nuodingų rūšių Lietuvoje – trys, ir bent viena jų (žalsvoji) yra dažna.

Į musmirę panašus valgomas grybas – skėtinė žvynabudė

Užklausą „į musmirę panašus valgomas grybas“ Lietuvoje kas mėnesį įveda apie 140 žmonių, ir dažniausiai jie turi omenyje skėtinę žvynabudę (Macrolepiota procera). Ji iš tiesų primena musmirę: didelė kepurėlė su rudais žvynais, balti lakšteliai ir žiedas. Tačiau skirtumai aiškūs:

Požymis	Skėtinė žvynabudė	Musmirės
Kepurėlė	su rudais žvynais ir tamsiu iškiliu viduriu	su karpomis ar lygi, vidurys be tamsaus „kauburėlio“
Žiedas	storas, dvigubas, laisvai slankioja kotu	plonas, priaugęs, nejudamas
Kotas	aukštas, plonas, su gyvatės odos raštu	lygus, plaušuotas ar žvynuotas, be gyvatės rašto
Koto pagrindas	gumbiškas, bet be makšties	gumbas su makštimi ar jos liekanomis
Dydis	kepurėlė dažnai 15–30 cm	dažniausiai 5–15 cm

Svarbus įspėjimas: į žvynabudę panašūs ir smulkieji jos giminaičiai – žvynabudėlės (Lepiota), kurių dalis turi tų pačių amatoksinų kaip žalsvoji musmirė. 2026 m. rugsėjį Šiauliuose ir Kaune dėl jų mirė žmogus. Visi skirtumai ir saugumo taisyklės – dalyje žvynabudė ir žvynabudėlė.

Apsinuodijus musmire skambinkite 8 5 236 2052

Įtarus apsinuodijimą bet kuria musmire, skambinkite VVKT Farmakologinio budrumo ir apsinuodijimų informacijos skyriui tel. 8 5 236 2052 (visą parą), o jei žmogui bloga – 112. Pasiimkite likusius grybus ar jų nuotraukas ir pasakykite, kada jie valgyti: jei simptomai prasidėjo per 2 valandas, dažniau tai paprastoji ar margoji musmirė, jei po 6 ir daugiau valandų – reikia įtarti mirtinai nuodingą rūšį su amatoksinais. Daugiau – dalyje apsinuodijimas grybais ir Firmus Medicus žinyne, o kitos nuodingos Lietuvos grybų rūšys – nuodingų grybų gide.

Viršelio nuotrauka: Dr. Hans-Günter Wagner, CC BY-SA 2.0, Wikimedia Commons.