Prancūzija pradeda beprecedentę ekspediciją: Atlanto vandenyno dugne guli šimtai tūkstančių statinių su atliekomis
Vasarą į šiaurės rytinį Atlanto vandenyną išplauks tarptautinė mokslininkų komanda, kuri sieks pirmą kartą tiksliai žemėlapyje pažymėti maždaug 200 000 radioaktyviųjų atliekų statinių buvimo vietą. Šie konteineriai buvo masiškai išmetami į jūrą tarp 1950 ir 1990 metų, laikotarpiu, kai vandenynas buvo laikomas „gyvybės neturinti erdve“, o giliavandenės įdubos buvo ideali vieta pavojingoms atliekoms slėpti[1].
Nuo 1946 iki 1990 m. į Atlanto vandenyną, apie 600 km nuo Prancūzijos pakrantės ir daugiau nei 4 000 metrų gylyje, buvo išmesta statinių, užpildytų radioaktyviomis medžiagomis ir užsandarintų bitumu bei betonu.
1990 m. ši praktika buvo uždrausta Londono konvencija, tačiau nė vienas statinys iki šiol nebuvo iškeltas. Ką tai reiškia jūros ekosistemai? Ar nutekėjimai kelia riziką gyvoms būtybėms? Ar šios statinės tebėra sandarios?
Šiuos klausimus sieks atsakyti vasarą prasidedanti tarpdalykinė tyrimų misija „Nodssum“, kurioje dalyvauja Prancūzijos nacionalinis mokslinių tyrimų centras (CNRS), okeanografijos institutas IFREMER ir Prancūzijos okeanografinė flotilė. Pirmoji ekspedicijos fazė prasidės birželio 15 d. Tyrėjai mėnesį praleis jūroje, siekdami tiksliai nustatyti statinių buvimo vietą.
6 000 kvadratinių kilometrų dugno bus tiriami su tikslu pažvelgti į branduolinės eros paveldą
Ekspedicijos tikslas yra detaliai ištirti maždaug 6 000 kvadratinių kilometrų Atlanto vandenyno dugno plotą, taip vadinamą abisinę lygumą. Tai bus atliekama naudojant aukštos raiškos sonarą ir autonominį povandeninį robotą UlyX, vieną iš nedaugelio prietaisų, gebančių dirbti tokiame gylyje.
Šie technologiniai sprendimai leis tyrėjams sukurti preciziškus vandenyno dugno žemėlapius, nustatyti statinių vietas bei suplanuoti tolesnę, antrosios fazės ekspediciją, kurios metu bus renkami nuosėdų, vandens ir gyvūnijos mėginiai[2].
Būtent šie duomenys padės įvertinti, ar radioaktyviosios medžiagos nutekėjo, ir kokį poveikį jos daro gyvajai gamtai. Iki šiol nė viena ekspedicija nėra taip plačiai ir tiksliai analizavusi šios giliosios branduolinės kapavietės.
Atlanto dugnas, kur kadaise buvo laikomas negyvu, dabar žinomas kaip gyvybinga ekosistema su įvairiomis rūšimis, galinčiomis kaupti radioaktyvius junginius per maisto grandinę. Tai kelia realią grėsmę bioakumuliacijai ir platesniems ekologiniams padariniams.
Ar dar galima ištaisyti praeities klaidas?
Radioaktyviųjų atliekų problema iškilo vos prasidėjus branduolinei erai, jau XX a. viduryje šalys, turėjusios branduolinių technologijų, nežinojo, kur dėti šias pavojingas medžiagas. Giliavandenės zonos atrodė kaip patogiausias ir mažiausiai pavojingas pasirinkimas.
Tačiau dabar, kai technologijos leidžia pažvelgti giliau nei bet kada anksčiau, žmonija pagaliau imasi įvertinti savo sprendimų pasekmes. „Mūsų tikslas tai ne tik pažymėti statines žemėlapyje, bet ir suprasti, ką reiškia dešimtmečius trunkantis žmogaus poveikis vandenyno gyvybei“, sako vienas misijos mokslininkų iš CNRS. Toks tyrimas leis ne tik vertinti konkrečią situaciją Atlante, bet ir kelti platesnius klausimus apie ilgalaikį žmonijos poveikį pasaulio vandenynams.
Nors statinių iškėlimas šiuo metu nėra planuojamas, jų poveikio supratimas yra būtinas žingsnis siekiant prisiimti atsakomybę už branduolinės pramonės palikimą. Tai istorinis bandymas įvertinti, ar sprendimai, kuriuos kažkada priėmė politikai ir inžinieriai, šimtmečiams nepadarė neatitaisomos žalos.
