Kodėl menas pamažu išėjo iš mados?
Ar pastebėjote, kad meno parodos vis rečiau sukelia aistringas diskusijas prie kavos puodelio, o muziejai dažniau lankomi dėl „Instagram“ nuotraukų nei dėl pačių paveikslų?
Kadaise menas buvo karalius – jis kėlė revoliucijas, įkvėpdavo karus ir gydė sielas. O dabar? Dalis sako, kad jis tapo brangiu pokštu, kurį supranta tik tie, kas turi per daug laiko ar pinigų.
Ar tikrai menas išėjo iš mados, ir jei taip – kas užėmė jo vietą?
Aukso amžius, kai menas buvo viskas
Prisiminkime Renesansą: Mikelandželas, stovintis ant pastolių Siksto koplyčioje, teptuku kuria šedevrą, kuris šimtmečiams taps dieviškumo simboliu. Arba XIX a. impresionistai – Monė, su savo vandens lelijomis, kurios erzino kritikus, bet keitė tapybos taisykles.
Menas tada buvo ne tik grožis – jis buvo galia. Karaliai rėmė dailininkus, bažnyčia užsakinėjo freskas, o visuomenė ginčijosi, ar Van Gogas genijus, ar pamišėlis. Net XX a. pradžioje, kai Marcelis Duchamp’as ant pisuarų užrašė „Fontanas“ ir pavadino tai menu, žmonės bent jau turėjo ką aptarti – net jei tik piktai purkštavo.
Bet kažkur pakeliui menas ėmė slysti iš mūsų rankų. Gal kaltas greitis – juk kam stovėti valandą prieš paveikslą, kai per minutę gali peržiūrėti šimtą „TikTok“ klipų? O gal kaltas pats menas, kuris, užuot kalbėjęs visiems, ėmė šnabždėti tik elitui?
Šiuolaikinio meno „nesąmonės“ – genialumas ar apgaulė?
Šiuolaikinis menas – atskira pasaka. 2007 m. Damienas Hirstas pardavė deimantais inkrustuotą žmogaus kaukolę „For the Love of God“ už 50 milijonų svarų. Kritikai ginčijosi: ar tai meno viršūnė, ar tik turtingų snobų žaisliukas?
O kaip Banksy, kurio „Girl with Balloon“ 2018 m. susinaikino per aukcioną vos parduota už milijoną? Žmonės plojo – ne dėl grožio, o dėl triuko.
Šiuolaikinis menas dažnai atrodo kaip pokštas, kurį suprasti reikia meno istorijos daktaro laipsnio arba bent jau storos piniginės.
Ir tada yra visiškos nesąmonės: tuščios drobės, parduodamos už tūkstančius, nes „tai apie nieką ir viską vienu metu“. Arba instaliacijos iš šiukšlių, kurios, anot autorių, „kvestionuoja vartotojiškumą“, bet realybėje tik erzina lankytojus, kurie tikėjosi bent jau gražios spalvos.
Gal menas tapo pernelyg gudrus sau pačiam? Kai viskas gali būti menu – nuo banano, priklijuoto prie sienos (taip, Maurizio Cattelano „Comedian“, parduotas už 6,2mln dolerių), iki tylos garso įrašo – gal jis tiesiog prarado prasmę?
Kodėl menas nebe karalius?
Viena teorija – menas išėjo iš mados, nes mes pasikeitėme. Anksčiau jis buvo langas į pasaulį: kai nebuvo kino, fotografijos ar interneto, paveikslas ar skulptūra buvo vienintelis būdas pamatyti tolimą kraštą ar užfiksuoti emociją. Dabar? Turime „Netflix“, virtualią realybę ir dirbtinį intelektą, kuris per sekundę sukuria šimtą Monė stiliaus paveikslų. Menas nebe vienintelis mūsų akims ir sielai.
Kita priežastis – komercija. Kai paveikslas tampa investicija, o ne išraiška, jis praranda sielą. Aukcionuose milijonai sukasi ne dėl grožio, o dėl statuso. Jeffas Koonsas su savo blizgančiais balionais ar Yayoi Kusama su taškuotomis moliūgų salėmis – tai nebe menas, o prekės ženklas. O kur dar masinė kultūra? Serialai, tokie kaip „Sostų karai“, ar Beyoncé muzikiniai klipai dabar daro tai, ką anksčiau darė paveikslai – pasakoja istorijas, jaudina ir vienija.
Bet gal menas neišėjo, o tik pasislėpė? Gatvės piešiniai, indie žaidimai, net memai – gal tai naujasis menas, tik be pretenzingų galerijų ir kainų etikečių? Banksy vis dar piešia ant sienų, o nežinomi kūrėjai „Reddit“ platformoje dalinasi darbais, kurie sulaukia milijonų peržiūrų. Gal problema ne mene, o mūsų lūkesčiuose, kad jis turi būti didingas ir nepasiekiamas?
Tai štai klausimas: ar menas tikrai išėjo iš mados, ar mes tiesiog nebežinome, kur jo ieškoti? Gal jis nebe toks svarbus, nes mūsų gyvenimai per greiti, per pilni, kad sustotume prie paveikslo ar skulptūros?
O gal jis tapo pernelyg keistas, pernelyg tolimas, kad kalbėtų mums visiems? Viena aišku – menas, koks jis buvo prieš šimtą metų, nebegrįš. Bet gal tai ir gerai? Gal vietoj to, kad verkšlentume dėl prarastos drobės, turėtume atsigręžti į tai, kas mus jaudina dabar – kad ir kas tai būtų: grafitis ant sienos, daina per „Spotify“ ar net kvailas memas, kuris prajuokina po sunkios dienos.
Menas gal ir nebėra karalius, bet jis dar gyvas – tik kitoks, mažiau rimtas ir arčiau mūsų. O jei vis dėlto norite klasikos – nueikite į muziejų. Tik nepamirškite fotoaparato – juk „Instagram“ istorija pati nepasidarys.
