Medžių sakai: kas tai, kodėl pušys ir eglės sakuoja, kaip sakai virsta gintaru ir kaip juos nuvalyti

Kas yra vaikščiojęs po pušyną karštą vasaros dieną, prisimena tą ypatingą kvapą – tai sakai. Lipnūs, kvapnūs sakų lašai ant pušų ir eglių kamienų yra ne atsitiktinumas, o medžio gynybos sistema. Žmonės sakus naudoja tūkstančius metų: iš jų gamino terpentiną, kanifoliją, tepalus ir smalą, o Lietuvoje pušynai buvo sakinami pramoniniu mastu beveik visą XX amžių. Šiame straipsnyje – kas yra sakai, kodėl medžiai sakuoja, kaip sakai virsta gintaru, ką mokslas sako apie sakų tepalus ir kaip nuvalyti sakus nuo rankų ar drabužių. Apie pačius medžius skaitykite Lietuvos medžių gide.

Sakai – spygliuočių gynybinė medžiaga, užsandarinanti žaizdas

Sakai gaminami specialiuose medienos ir žievės sakų latakuose. Tai lakiųjų medžiagų, daugiausia terpentino, ir dervų rūgščių mišinys. Kai medžio žievė pažeidžiama – nulūžta šaka, žievę apgraužia žvėrys, įpjauna žmogus ar ją pragraužia vabzdžiai, – sakai išteka į žaizdą, užsandarina ją ir sukuria lipnų barjerą. Sakai atbaido ar net įkalina vabzdžius ir slopina grybų bei bakterijų augimą. Ore iš sakų garuoja terpentinas, todėl jie kietėja, tampa matiniai, o kristalizuojantis dervų rūgštims virsta trapiais, sausais kietsakiais.

Daugiausia sakų gamina pušys, eglės, maumedžiai ir kėniai. Lapuočiai tikrų sakų paprastai neturi, tačiau vyšnios, slyvos ir kiti kaulavaisiai išskiria panašią į sakus medžiagą – gumą.

Pušų, eglių ir vyšnių sakai skiriasi sudėtimi ir paskirtimi

Nors visi lipnūs medžių išskyrimai buitiškai vadinami sakais, jie nevienodi:

Medis	Kokie sakai	Kam naudoti
Paprastoji pušis	skaidrūs, lipnūs, stipraus kvapo; ilgainiui kietėja ir baltėja	terpentinas, kanifolija, degutas, istoriškai – sakinimas
Paprastoji eglė	gelsvi, tirštesni, kaupiasi ties žaizdomis ir nulaužtomis šakomis	tradiciniai sakų tepalai, šiaurės šalyse – tepalas žaizdoms
Maumedis	klampūs, aromatingi	istoriškai – Venecijos terpentinas, dažai, lakai
Vyšnia, slyva, abrikosas	gelsvai rudi, želė pavidalo „sakai“ (guma), tirpstantys vandenyje	dažniausiai – ženklas, kad medis pažeistas ar serga

Vyšnių, slyvų ar abrikosų „sakai“ iš tiesų yra guma – angliavandenių junginys, kuris, skirtingai nei spygliuočių sakai, brinksta ir tirpsta vandenyje. Sode gausus gumos tekėjimas, vadinamas lipaplūdžiu arba gumoze, dažniausiai rodo, kad medis pažeistas: per giliai ar netinkamu laiku nugenėtas, apšalęs, apgraužtas ar užkrėstas grybinėmis ar bakterinėmis ligomis. Tokiu atveju svarbiausia išsiaiškinti ir pašalinti priežastį.

Distiliuojant sakus gaunamas terpentinas ir kanifolija

Pagrindinis sakų perdirbimo būdas – distiliavimas karštais vandens garais. Iš sakų išgarinami lakieji komponentai, daugiausia terpentinas, o likusios dervų rūgštys išsilydo ir sudaro kietą, trapų produktą – kanifoliją. Terpentinas naudotas kaip tirpiklis dažams ir lakams, o kanifolija – litavimui, stygų instrumentų strypams, spaustuviniams dažams, popieriaus ir muilo gamybai. Sakai taip pat naudoti rašalui, slidžių ir sodo tepalui, smalai, grindų vaškui gaminti, o medicinoje – tepalams ir pleistrams.

Lietuvoje eglių sakai pradėti rinkti maždaug XVII amžiuje – iš atsitiktinai arba specialiai prieš kirtimą pažeistų medžių. Prie Nemuno veikė sakų distiliavimo įmonėlės, vadintos smalinyčiomis.

Lietuvoje pušys sakintos nuo Pirmojo pasaulinio karo iki 1994 metų

Sakinimas – sakų gavyba pažeidžiant augančių medžių kamienus. Lietuvoje pušų sakinimą pirmoji organizavo vokiečių okupacinė valdžia 1916–1917 m., o nepriklausomoje Lietuvoje pušynai pradėti sakinti 1933 m. Sovietmečiu, 1949 m. įsteigus Kauno ir Vilniaus specializuotus miško chemijos ūkius, sakinimas labai išsiplėtė: ūkiai buvo įpareigoti sakinti visus kirsti numatytus pušynus. Daugiausia sakų surinkta 1965 m. – 1830 tonų.

Sakinant pirmiausia būdavo nuskutama žievė, tada specialiu įrankiu daromi V raidės formos rėžiai, o apačioje pritvirtinamas kūgio formos sakų rinktuvėlis. Sakai intensyviausiai teka pirmomis valandomis, o po 20–30 valandų beveik nustoja tekėti, todėl rėžiai buvo atnaujinami. Sakinimui parinkdavo sveikas, ne plonesnes kaip 30 cm pušis, iš vienos jų per metus gaudavo 1–1,5 kg sakų. Sezonas trukdavo nuo gegužės vidurio iki spalio vidurio. Pradėjus gaminti sintetines medžiagas ir labiau rūpinantis gamtos apsauga, sakinimas buvo nutrauktas – 1994 m. panaikinti Vilniaus ir Kauno miško chemijos ūkiai.

Sakintų pušų su būdingomis eglutės formos žaizdomis galima pamatyti ir šiandien. Viena žinomiausių vietų – miškas prie Vilsos krioklių Neries regioniniame parke, kur pušys sakintos 1970–1979 m. Šie pušynai nebuvo iškirsti, nes 1974 m. pateko į Dūkštų kraštovaizdžio draustinį.

Gintaras – per milijonus metų sustingę senovės spygliuočių sakai

Garsiausias sakų „produktas“ – gintaras. Tai fosiliniai sakai, organinės kilmės mineralas, susidaręs sustingus senovės spygliuočių sakams. Senovės miškuose augusių sakingų medžių sakai tekėjo ant žemės, maišėsi su ja ir kietėjo, o upės sakų sankaupas išplaudavo ir nešdavo į jūrą. Per milijonus metų vykstant oksidacijai ir polimerizacijai sakai virto gintaru. Kartais į sakus patekdavo vabzdžių ar augalų dalelių – tokie gintaro gabalai su inkliuzais ypač vertingi mokslui.

Baltijos gintaras sudaro daugiau kaip 80 % viso pasaulyje randamo gintaro ir yra vienas jauniausių pasaulio gintarų. Dėl spalvos ir grožio gintaras papuošalams naudotas nuo neolito, o Lietuvoje randama tūkstančius metų siekiančių gintaro dirbinių – karolių, sagų ir skridinių.

Eglių sakų tepalo poveikis žaizdoms ištirtas klinikiniais tyrimais

Šiaurės šalyse eglių sakų tepalas žaizdoms ir opoms tepamas nuo seno. Suomijos mokslininkų grupė nuo 2002 m. tyrė paprastosios eglės sakų savybes ir nustatė, kad 10 % sakų tepalas pasižymi stipriu antimikrobiniu poveikiu daugeliui bakterijų ir grybų. Atsitiktinių imčių kontroliuojamame tyrime šis tepalas sunkias pragulas gydė veiksmingiau nei įprastas gydymas specialiais tvarsčiais, o pilotiniame tyrime padėjo gyti sudėtingoms pooperacinėms žaizdoms.

Svarbu suprasti, kad tyrimuose naudoti išgryninti, standartizuoti ir sterilūs medicinos produktai, o tepalu gydė gydytojai. Naminiai sakai gali būti užteršti, sukelti alergiją ar odos sudirginimą, todėl ant žaizdų jų tepti nereikėtų – lėtinės, negyjančios žaizdos visada turi būti gydomos prižiūrint gydytojui.

Sakai netirpsta vandenyje – juos nuvalo aliejus arba spiritas

Sakai tirpsta etanolyje, acetone, prasčiau – benzine, o vandenyje netirpsta. Todėl nuo rankų sakai muilu beveik nenusiplauna. Rankas pirmiausia patrinkite augaliniu aliejumi, sviestu ar riebiu kremu – sakai suminkštės ir nusivalys popieriniu rankšluosčiu, – tada nusiplaukite su muilu. Gerai padeda ir spiritas ar spirito pagrindo rankų dezinfekantas.

Nuo drabužių sustingusius sakus atsargiai nugramdykite buku peiliu ar šaukštu – lengviau, jei drabužį prieš tai palaikysite šaldiklyje ir sakai sukietės. Likusią dėmę sudrėkinkite spiritu, prieš tai išbandę nematomoje vietoje, nutupsenkite popieriumi ir išskalbkite. Ant automobilio užlašėjusius sakus geriausia nuvalyti kuo greičiau, kol jie nesukietėjo, specialiu valikliu ar spiritu suvilgyta mikropluošto šluoste, o paskui tą vietą nuplauti. Negramdykite sakų nuo dažų kietais daiktais – liks įbrėžimų.

Sakuojanti mediena tinka ne visur

Sakai išlieka ir medienoje. Sakingos pušies ir eglės lentos karštyje gali sakuoti, todėl pirtyse lentoms dažniau renkamasi liepa, drebulė ar juodalksnis – apie tai rašome straipsnyje apie pirties medieną. O sakingos pušies malkos greitai įsiliepsnoja, bet palieka daugiau suodžių – kaip skiriasi medienos rūšys, skaitykite straipsnyje apie medienos rūšis.