Pats sunkiausias dalykas – nueiti pusė kelio ir sustoti
Ne taip mus mokė, ne taip ir mes patys norėjom. Kai aš kažko labai noriu, aš einu į tai, kaip į šviesą ir einu – iki galo. Noriu.. tai mano tikslas, svajonė. O juk yra ir tokių kelionių, kuriose reikia mokėti sustoti ties maždaug pusė kelio. Kad ir kaip norisi, kad ir kokia didelė pagunda ar jėga mus stumtų pirmyn – Stop.
Stop, nes kelionė turi baigtis ne ten, horizonte, kur tavo akys viltingai įžiūri išsvajotą „saulės miestą“ ir regimą laimę, o čia
Tavo horizontas ir finišas – čia ir dabar. Kodėl čia? Todėl, kad tu net nepastebėjai, kad tavo horizontas vis pasistumia pirmyn ir tai vyksta jau kurį tai laiką. Tu net nepastebėjai, kad eini vienas su savo iki kraujo nutrintom pėdom ir niekas tavęs niekuomet nepasitinka. Tu nesuvokei, kad tas miražas, teikiantis tau vis motyvacijos ir jėgų, kažkur pabėga tolyn, netgi tolsta. O gal jo ten ir išvis nėra.
Nieko nėra sunkiau nei sustoti
Pripažinti, kad klydai, kad ne ten pasukai. Kad tiek daug prakaito ir ašarų išlieta veltui. Kad tas grožis, viltis, magija, tos svajonės – gyveno tik tavyje. Kad jeigu tai būtų tikra meilė – tave jau seniai būtų kažkas pasitikęs, apkabinęs, sušildęs. Tau nebūtų reikėję iš savo paskutiniųjų jėgų šliaužti į priekį, negalvojant apie savo sveikatą, gyvenimą, ką jau ten apie orumą ir savigarbą. Kad buvai toks naivus, nesusigaudantis, nematantis. Kartais sustoti ir priimti realybę tokią, kokia ji yra – sunkiau, nei tiesiog riedėti autopilotu pirmyn ir apsimesti, kad nieko baisaus nevyksta. Viskas yra gerai. Čia tik aš riedu į savo gyvenimo bedugnę, nes man jau nesinori nieko, nei į priekį, nei atgal.
Pats sunkiausias dalykas gyvenime – sustoti. Nes po to dar reikės kažkaip grįžti atgal.
77.lt turi leidimą platformoje dalintis autoriniais Mariaus Balkevičiaus tekstais.
