Į kairę, į dešinę…
Būti kartu šiais laikais mokame toli gražu ne kiekvienas, bet va skirtis ir palikti vienas kitą – čia turbūt labiausiai išlavintas iki visiško meistriškumo mūsų visų dvidešimt pirmojo amžiaus įgūdis.
Į kairę, į dešinę…Iki pirmosios kliurkos, nepatikimo, nusibodimo. Likvidumas pasiekė tokį lygį, kad iškyla apskritai santykių gylio klausimas. Kam gi reikia to gylio ir svorio, jei mes kartu laikinai? Kam reikia atiduoti save, jei mes ir kartu, ir po vieną? Matome vienas kitą ryte, bet nežinome ar būsime dar vakare. Kol patogu, kol naudinga, kol įdomu..
O dar tas socialinių medijų pasaulis su neribotų galimybių miražu
Jis ir sukuria to „kažko geresnio” jausmą. Na ir prasideda nėrimasis iš kailio. Vyrai ima paskolas, kad nupirktų damoms puokštes gėlių ar net keliones, moterys visaip kaip slepia amžių, raukšles, nešioja botoksinius veidus, kurie joms jau nebepriklauso – svarbu neatsilikti, laimėti, bent nepralošti lenktynėse, nes čia pasaulis ir mes patys – labai žiaurūs. Niekas tavęs nepagailės, negerbs, nevertins. Niekam nesvarbu, koks tu buvai ir ką tu anksčiau kitam paaukojai. Svarbu tik ar tu geriausias DABAR ir ar su tavim dar ĮDOMU.
Mes gyvename laikiname ir likvidžiame pasaulyje. Žmonių būnančių iki galo beveik jau neliko – čia tokia retenybė, kad juos tuoj bus galima įrašyti į raudonąją knygą, kaip ir kai kurias mūsų vertybes. O visi kiti – tik iki pirmosios judviejų audros.
O gal netgi nedidelio vėjelio.
77.lt turi leidimą platformoje dalintis autoriniais Mariaus Balkevičiaus tekstais.
