Valstybę apkaltino žiniasklaidos monopolizavimu

Valstybė monopolizuoja žiniasklaidą?

Interneto žiniasklaidos asociacija (IŽA) pastebėjo, kad šalyje vis labiau menksta takoskyra tarp komercinės ir visuomeninės žiniasklaidos, kuriai sudaromos išskirtinės sąlygos. Lietuvos nacionalinis transliuotojas ne tik gauna milijonines lėšas išsilaikymui iš valstybės, bet dar ir užsidirba iš komercinių užsakymų, tad IŽA nusprendė skųsti Europos komisijos (EK) sprendimą nepradėti tyrimo pagal Lietuvos komercinės žiniasklaidos kreipimąsi dėl LRT finansavimo modelio, nesuderinto su EK, nors finansavimo modeliui pasikeitus, tas turėjo būti padaryta.

IŽA pirmininkė Lina Bušinskaitė patikino, kad naujienų portalai ir žiniasklaidos bendrovė „All Media Lithuania“, valdanti TV3 televiziją ir naujienų portalą tv3.lt neketina sustoti ir ieškos teisingesnio balanso tarp komercinės žiniasklaidos ir visuomeninio transliuotojo. Anot jos, ES Bendrame teisme skundas jau yra priimtas ir pradėtas jo nagrinėjimas. Ir, nors teismo sprendimo gali tekti laukti net metus, L. Bušinskaitė patikino, kad jo laukti išties verta^[1].

Tačiau advokatų kontoros „Ellex Valiūnas ir partneriai“ advokatas dr. Karolis Kačerauskas teigia, kad EK patvirtino žiniasklaidos asociacijos poziciją, kad visuomeninio transliuotojo finansavimas yra laikomas valstybės pagalba, todėl esą ir LRT finansavimo modelis turėtų atitikti visus valstybės pagalbos suderinamumo kriterijus.

Pasak K. Kačerausko, nuomonės išsiskiria tik dėl to, ar tokiam valstybės pagalbos teikimui reikėjo gauti Europos Komisijos leidimą. O štai EK, pasirodo, laikosi modelio, kad LRT yra sukurtas iki 1994-ųjų, todėl leidimas teikti valstybės pagalbą yra suteiktas automatiškai. Tačiau interneto žiniasklaida esą laikosi pozicijos, kad nuo 1994 m. LRT finansavimo modelis keitėsi iš esmės, todėl Lietuva privalėjo susiderinti valstybės pagalbą iš naujo.

K. Kačerausko teigimu, visuomenei reiktų suprasti ir tai, kad valstybei stumiant privačią žiniasklaidą į paraštes, taip yra monopolizuojama pati žiniasklaida ir kartu naikinama nuomonių įvairovė. Anot jo, kai vyrauja harmonija žiniasklaidoje, vyksta ir „teisinga kova su dezinformacija, visuomenės nuomonė yra formuojama teisingai“^[1].

Visgi advokatas atkreipia dėmesį, kad situacija gali greitai išsikreipti, jei ateityje žiniasklaida pradėtų tarnauti blogio jėgoms, kas gali įvykti, jei šalyje nebeliktų nepriklausomos žiniasklaidos. O puikūs to pavyzdžiai esą yra Rusija, Vengrija, Baltarusija bei Serbija.

Visuomeninio transliuotojo gali ir nebelikti

Visgi, grėsmė likti be nacionalinio transliuotojo yra daug didesnė nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Štai visuomenės interesams turinčio atstovauti LRT veikla, pasak L. Bušinskaitės, vis labiau panašėja į privačius interesus atstovaujančios žiniasklaidos priemonės veiklą^[1].

Anot jos, šiuo metu LRT išgyvena aukso amžių, kai finansavimą gauna ir iš valstybės, ir dar papildomai turi galimybę užsidirbti bei dalyvauti viešuosiuose konkursuose.

Šiuo metu visuomeninio transliuotojo rolę turintis atlikti LRT suka ne visai tais keliais, kuriais turėtų – L. Bušinskaitė įžvalgia, kad jo veikla vis labiau orientuojama į komercinę reklamą, komercinius užsakymus ir rėmimus.

Nerimą dar labiau kelia ir tai, kad LRT metinis finansavimas sudaro net kelių didžiausių šalies žiniasklaidos priemonių metinius biudžetus ir siekia solidžią 55 mln. eurų sumą.

Tačiau net ir šioje situacijoje būtų galima surasti sprendimą, kaip pažaboti vis labiau menkstančią takoskyrą tarp komercinės žiniasklaidos ir visuomenės interesams turinčio tarnauti transliuotojo. Išeitis esą būtų kai kuriuos klausimus įtvirtinti įstatymuose. Pavyzdžiui, kad toks transliuotojas rinkoje neturėtų veikti kaip komercinė žiniasklaidos priemonė ir negalėtų dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, kadangi jau gauna finansavimą iš valstybės, t. y. mokesčių mokėtojų lėšų.

Štai L. Bušinskaitė siūlo, kad nacionalinis transliuotojas, negaudamas papildomo finansavimo užsiimtų visuomenės švietimu kaip antai sveikatinimu, eismu, priešgaisrine sauga.

Tuo tarpu nacionalinio transliuotojo niekas nekontroliuoja – jis yra atskaitingas pats sau! 55 mln. eurų, surinktų iš mokesčių mokėtojų lėšų nėra kontroliuojami jokių valstybinių institucijų. Kitaip tariant, kaip kas moka – taip tas ir šoka.

Džiaugiamasi spaudos „laisve“ Lietuvoje

Tuo tarpu su visais šaudymais į „vienus vartus“ tiek dėl karo, tiek dėl pandemijos, džiaugiamės, kad mūsų spaudos laisvės indeksas iš 28 vietos šoka į 9-ąją. Tiesa, kiek spaudoje yra tos laisvės, galima diskutuoti iki paryčių.

Nevyriausybinei organizacijai „Reporteriai be sienų“ (RSF) paskelbus spaudos laisvės indeksą paaiškėjo, kad aukščiausias vietas sąraše užėmė Norvegija, Danija ir Švedija, o Baltijos šalyse pirmavo Estija (užėmusi 4-tą poziciją), o Lietuvai teko 9-oji vieta^[2].

Valstybes reitingavusi nevyriausybinė organizacija savo ataskaitoje taip pat paminėjo ir tai, kad Lietuvoje vykstant protestams žurnalistai dirbo itin sunkiomis sąlygomis.

„Žodinės atakos prieš žurnalistus vykstant protestams, susijusiems su kova prieš ribojimus dėl koronaviruso, šokiravo šalį, kurioje žurnalistai įprastai nesusiduria su pavojais jų fiziniam saugumui“, – rašoma minimoje ataskaitoje^[2].

Vis dėlto, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad LRT tarybą sudaro dvylika narių, o po keturis narius deleguoja šalies prezidentas ir Seimas, o dar keturis – visuomeninės organizacijos^[3].

Turint omenyje tai, kad dabartinė valdančioji dauguma plačiu mastu galimai vykdo informacinę blokadą, nepatinkančias nuomones tiesiog blokuojant, nieko keisto, jog LRT savo nepriklausomumu ir atstovavimu plačiajai visuomenei taip pat pasižymėti negali.

O kad žiniasklaida nebėra visuomenės kelrodė žvaigždė rodo ir stipriai smukę pasitikėjimo ja rodikliai. Praėjusiais metais „Lietuvos ryto“ užsakymu buvo atlikta „Vilmorus“ apklausa, parodžiusi, kad Lietuvos žmonių pasitikėjimas žiniasklaida yra žemiausias per 23 metus^[4].

Tuometiniai apklausos rezultatai parodė, kad žiniasklaida Lietuvoje pasitiki 24,8 proc., o nepasitiki net 33,4 proc. apklaustųjų. Anot „Vilmorus“ vadovo Vlado Gaidžio, tokių žemų rezultatų dar nėra tekę matyti.

Iš mokesčių mokėtojų lėšų gyva žiniasklaida vieną visuomenės dalį nori sunaikinti

Visgi kartais atrodo, kad LRT pamiršta, iš kokių lėšų gyvuoja. Juk mokesčių mokėtojų lėšomis išlaikoma žiniasklaida ne tik, kad neatstovauja visuomenės interesų, bet dar ir nori kai kurių iš jų gyvenimą paversti pragaru. Tokiu atveju, gal derėtų ir pagalvoti apie šios visuomenės dalies atleidimą nuo mokesčių tokiai „visuomeninei“ žiniasklaidai?

Viešojoje erdvėje dar ilgai garsiai skambėjusi laida „Lietuva kalba“, kurios vedėja Rasa Tapinienė surengė apklausą, siekiant sužinoti, kiek balsuojančių pritartų tam, kad nesiskiepijančių piliečių gyvenimas būtų „paverstas pragaru“^[5].

Nepamirškime ir LRT dirbančių palėbauti mėgstančių laidų vedėjų, kuriems sėdant už vairo, grėsmė kyla ne tik jiems patiems, bet ir ne laiku kelyje pasitaikiusiems mūsų vaikams ar artimiesiems^[6]. O štai didžioji dalis šių asmenų čia dirba iki šiolei. Ir geria iš mūsų, mokesčių mokėtojų nacionaliniam transliuotojui „suaukojamų“ lėšų.

Suaukojamų todėl, kad vargu ar savo noru didžioji dalis piliečių sutiktų tą daryti ir remti tokį transliuotoją.

Nepaisant to, kad nacionalinis transliuotojas ne tik, kad gauna tokį stiprų finansavimą ir yra kone neliečiamas, jis surengė viešą konkursą dėl savo pagrindinio pastato rekonstrukcijos. Patikimų šaltinių teigimu, transliuotojo dėmesį labiausiai prikaustė brangiausias, virš 179 mln. eurų siekiantis pasiūlymas^[7].