Loreta FOKIENĖ: Ko lauki?

Suprantu džiaugsmą dėl užjūrio įvykių. Nuoširdžiai sveikinu ten gyvenančius žmones!

Pokyčiai TOJE šalyje tikrai bus. Atspindžiai nusiris per visą pasaulį, bet...

Ar tai kažkaip pakeis TAVO patiriamą gyvenimą? Sveikatą? Santykius? Esamą situaciją? Turėsi daugiau ramybės ir šilto laiko su šeima ar bendraminčiais?

Gyvenimas šioje planetoje yra žaidimas. Tiesa, virtuali realybė susitapatino su mūsų kūno pojūčiais patiriama tikrove. Tačiau paties fakto tai nekeičia.

Stebėjimas neįsitraukiant leidžia užsiimti SAVIMI ir SAVO gyvenimu

Egoizmas? Kodėl taip turėtų būti, jei NIEKO iš užjūrio ar vietinių aktorių nelauki. Tik iš SAVĘS. Jei PATS kas rytą mankštini kūną, vedi jį į mišką ar kitą gyvą erdvę, girdai vandeniu, o ne kola, saikingai maitini tuo, kas TAU sveika ir skanu, randi laiko žiūrėti į akis tam ar tai, kuris prieš Tave - net jei tai atsitiktinis praeivis ar parduotuvės kasininkė... Gyventi taip, kaip pačiam norisi ir nelaukti gelbėtojų nėra egoizmas - tai laisvė. Su sąlyga, jei ta laisvė neįkalina kito žmogaus...

Žaidimai, kuriuose kažko LAUKI, atima - laiką, energiją, mintis, gyvenimą. Viskas gerai, jei tai renkiesi sąmoningai, tačiau kaip dažnai tai nutinka? Kaip dažnai prisimeni, kas esi ir kas IŠ TIESŲ vyksta?.. Kaip dažnai iš tiesų, viduje, NUBUNDI ir aiškiai regi?..

Šiame pasaulyje yra vienintelis TIKRAS gelbėtojas

Jo nereikia nei laukti, nei ieškoti. Tu jį pažįsti - kas rytą veidrodyje sutinki JO akis... O visa kita - gražiai įpakuota iliuzija... Todėl ir atrodo, kad ji gali kažką pakeisti. Gali. Bet ar Tau?..

Savyje ramus, lengvas ir šiltas žmogus keičia pasaulį - bent jau savo. Ir nėra ko laukti...