Žinomi nuomonės formuotojai „lesa sėklas“ iš G. Soroso rankos
Publicistui Algimantui Rusteikai narpliojant užsakomosios sisteminės žiniasklaidos voratinklius, pradeda aiškėti, kas, kodėl ir už kiek formuoja visuomenės nuomonę. Ryškėja įdomių detalių – pavyzdžiui tai, kad jau 2014 metais sutartyje su Norvegijos Karalyste buvo numatyta, kad Norvegijos ir Europos ekonominės erdvės lėšos bus naudojamos Stambulo konvencijos propagandai Lietuvoje. Paaiškėjo ir dar viena įdomi detalė – užsakomąsias programas šia kryptimi Lietuvoje vykdo Atviros Lietuvos fondas, kuris, pasirodo, yra garsiojo Georgeo Soroso finansuojamo Atviros visuomenės fondo filialas. Šis fondas Lietuvoje finansuoja Lietuvos žurnalistikos fondą, iš kurio samčio valgo ne vienas socialinėje erdvėje mums žinomas asmuo. Tuo tarpu, kol bandoma suformuoti visuomenės požiūrį į tai, kas neva yra „teisinga“ žiniasklaida, tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje vyksta kova už laisvą žodį, kurį norima apriboti prisidengiant nacionaliniu saugumu.
A. Rusteika atkreipė dėmesį, kad nepaisant 2014 m. pasirašytos sutarties dėl Stambulo konvencijos propagandos Lietuvoje, 2014–2021 m. Norvegijos ir Europos ekonominės erdvės mechanizmai dar nesibaigė ir jų taikomos priemonės dar veiks iki 2024 metų pabaigos.
Publicistas pastebėjo, kad programai „Teisingumas ir vidaus reikalai“ skirta 25 000 000 Eur ir 4 411 765 Eur bendro finansavimo lėšų.
Skirsnyje „Ypatingi interesai“ netgi nurodyta, kad apytiksliai 10 proc. visų tinkamų finansuoti programos išlaidų skiriama programos sričiai „Smurtas šeimoje ir dėl lyties“. Netgi rengiant koncepcijos aprašą esą iš karto svarstoma ir galimybė numatyti projektus, skirtus Stambulo konvencijos tikslams siekti.
O štai Lietuvoje visus šiuos tikslus įgyvendina aukščiau minėtas G. Soroso finansuojamo Atviros visuomenės fondo filialas Lietuvoje arba kitaip – Atviros Lietuvos fondas, kuris taip pat iki dabar, pasak A. Rusteikos, gausiai yra finansuojamas to paties G. Soroso. Jame esą dirba ir buvusi prezidentės D. Grybauskaitės patarėja R. Kačkutė.
Ir įdomioji dalis – A. Rusteika pastebėjo, kad G. Sorosas esą finansavo ir mums visiems gerai žinomą „Laisvės TV“ įkūrėją Andrių Tapiną – informacija apie 2018 metais „Laisvės TV“ tiriamosios žurnalistikos projekto „R.I.T.A.“ gautą 124 800 JAV dolerių gautą paramą atsispindėjo Atviros visuomenės fondo ataskaitoje. Tačiau, kaip pastebėjo A. Rusteika, apie šią paramą ją gavusi organizacija nutylėjo – „Laisvės TV“ ataskaitoje už 2018 metus buvo tylu, ramu.
G. Sorosas finansuoja ir Atviros Lietuvos fondą, ir Žmogaus teisių centrą bei kitas įstaigas
O štai, kad Lietuvoje vieni su kitais asmenys yra stipriai susiję, nė negalima suabejoti. O ypatingai – panašių pažiūrų.
A. Rusteika pastebėjo, kad Atviros Lietuvos fondas finansuoja daugybę projektų ir organizacijų Lietuvoje, o tarp jų ir tokias kaip Žmogaus teisių stebėjimo institutą (jam vadovauja Dainius Puras), o šis institutas esą savo ruožtu remia Žmogaus teisių centrą (jam vadovauja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vadovės Birutės Sabatauskaitės sutuoktinė Jūratė Juškaitė). Ryšiai ties čia nenutrūksta – B. Sabatauskaitė yra Seimo nario, aktyviai pasisakančio už Stambulo konvenciją, Juliaus Sabatausko, dukra.
A. Rusteikai pavyko išsiaiškinti, kad už šias norvegiškas paramas vien per 2021 metus spaudoje ir televizijoje buvo paskelbtos 669 publikacijos. Todėl, anot publicisto, stebėtis, iš kur tiek daug palaikančių visuomenei nepriimtinus sprendimus, esą nevertėtų – juk visa tai nuperkama ne tik didžiuosiuose naujienų portaluose, bet ir LRT. Ko nenuperka pinigai, tą nuperka labai dideli pinigai.
Lietuvos žurnalistikos centre, kuris taipogi finansuojamas iš G. Soroso kišenės, dirba ir tokie sistemos grandai kaip I. Makaraitytė, R. Valatka, R. Tapinienė, D. Jastramskis, V. Pugačiauskas. O dar visai neseniai šioje komandoje esą dirbo ir LRT direktorė M. Garbačiauskaitė-Budrienė, dabartinė „Delfi“ vyr. redaktorė R. Lukaitytė Vnarauskienė, Č. Černiauskas, E. Jakilaitis ir kiti.
Tačiau Lietuvos gyventojai ne kvaili ir jie pastebi, jog sistema įsišaknijusi taip giliai, kad ją išmėžti iki pat gilių šaknų gali tapti labai sunku, o ypatingai, kai visa tai sistemingai eina iš visada priekyje stovinčių Skandinavijos šalių, į kurias su tokiu pavydu dairomės. Juk būtent Šiaurės šalyse dabar toks populiarus savęs pažinimo kultas tarp vaikų ir jaunuolių, kad net nuspręsta oficialioje norvegų kalboje naudoti lyčiai neutralius įvardžius[1].
Nenuostabu, kad skandinaviškas feminizmo kultas greitai gali tapti tikru „aš berniukas, ar mergaitė, o gal abu“ kultu.
Atviros Lietuvos fondas finansuoja 26 organizacijas
Toliau mintį apie G. Soroso finansuojamą Atviros Lietuvos fondą pratęsė visuomenininkas Gintaras Furmanavičius, atkreipęs dėmesį, kad daugelis įmonių yra registruotos tuo pačiu adresu kaip ir šis fondas – Didžioji gatvė 5, Vilniuje.
Atviros Lietuvos fondas buvo įkurtas dar 1990 m. spalio 5 d., o, kaip skelbiama oficialiai, jis šiuo metu finansuoja 26 organizacijas, veikiančias Lietuvoje. Pagrinde tai – su vaikų ir jaunimo ugdymu susijusios organizacijos: Mokyklų tobulinimo centras, Paramos vaikams centras, Neformaliojo švietimo debatų centras, Jaunimo karjeros centras, Šiuolaikinių didaktikų centras, Saugaus vaiko centras, Ugdymo inovacijų centras ir pan.
Taigi, netrūksta finansavimo vaikų ir jaunimo švietimui, kad šis nuo mažų dienų būtų formuojamas toks, kokio ir reikia. Kitaip tariant, pinigai, panašu, kišami tam, kad ateityje su dabartiniais jaunuoliais būtų „paprasčiau“ ir jų nebereikėtų perauklėti.
Tačiau neapleidžiami ir suaugusieji – būtent jų „teisingos“ nuomonės formavimui įsteigtas Lietuvos žurnalistikos centras, turintis „edukuoti naują žurnalistų kartą regionuose ir nacionaliniu mastu, diegti demokratiškos ir nuo interesų bei politinės konjunktūros nepriklausomos žurnalistikos vertybes, teikti ekspertines įžvalgas kuriant žiniasklaidos įstatymus“.
O štai G. Furmanavičius kaipmat pastebi, kas tie atsakingi asmenys, kurių žinioje paliktas „atsakingų vertybių“ diegimas visuomenėje. Be abejonės, į šį sąrašą pakliūva visos A. Rusteikos išvardytos asmenybės, o taip pat ir didžiausią atlyginimą visoje LRT gaunantis Interneto departamento vadovas Ričardas Baltaduonis (2019 m. gavo daugiau kaip 121 tūkst. eurų).
Atviros Lietuvos fondo lėšomis taip pat maitinamos ir tokios organizacijos kaip „Transparency International“ Lietuvos skyrius, Žmogaus teisių stebėjimo institutas, Menų spaustuvė ir Nacionalinės teismų administracijos mokymo centras.
O kas yra teisingas žiniasklaidos kelias? Juk tokį, pasak G. Furmanavičiaus, mums formuoja žinomi veidai, kurių kvalifikacija mums nė neleidžiama suabejoti. Tarp tokių – ir pagarsėjęs nuomonės formuotojas Marius Laurinavičius, kuris nuo 2013 metų dirba Rytų Europos studijų centro Politikos analizės ir tyrimų skyriaus vyriausiuoju analitiku, nuo 2015-ųjų – Europos politikos analizės centro darbuotoju, o nuo 2018 m. – Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiuoju analitiku.
Kitas kandidatas į „teisingos“ nuomonės formuotojus apie tai, kas yra žiniasklaida, yra Linas Kojala, kurio įtaka negalima sudvejoti – juk 2021 metais įtakingiausių visuomenininkų rinkimuose jis užėmė trečiąją vietą. Jis taip pat esą savo karjerą pradėjo nuo Rytų Europos studijų centro ir galiausiai iš paprasto analitiko 2016 m. tapo įstaigos vadovu.
„Aukščiau minėti centrai ir institutai gal ir kuria kažkokį visuotinį gėrį, tačiau tam daugiausiai naudoja privačių fondų lėšas. Tačiau yra tokių, kurie gamina tokį šlamštą, kad net sunku patikėti. Pateiksiu jums pavyzdį. Gal kai kas yra girdėjęs tokį žurnalą pretenzingu pavadinimu „Valstybė“. Bent jau apie tris Lietuvos Zelenskius – Tapiną, Laurinavičių ir Šurajevą – tikrai girdėjote. Atrodė, kad jau pasiektas dugnas“, – savo socialinėje feisbuko paskyroje rašė G. Furmanavičius.
Žurnalo „Valstybė“ turinį perka valstybinės institucijos?
Veikiausiai, apie žurnale „Valstybė“ publikuojamus straipsnius daug kalbėti nereiktų, bet kad jau apie juos užsimena pats G. Furmanavičius, vertėtų pastebėti, kad kuo toliau, tuo labiau šio leidinio tekstai – nei į tvorą, nei į mietus. Permetus akimis antraštes ir pirmuosius sakinius, tampa visiškai akivaizdu, koks tai „nešališkas“ žurnalas.
Jeigu pabandytume įsivaizduoti radikalius nuokrypius ir aklą vienos pusės skleidžiamos tiesos garbinimą, tai, manau, už tobulą šio spektaklio atlikimą būtų tikrai galima nominuoti šio žurnalo redaktorius.
Šis žurnalas visuomet buvo itin šališkas dabartiniams valdantiesiems, o ypatingai – moterims. Po Vidaus reikalų ministeriją (VRM) supurčiusio skandalo, kurio sūkuryje atsidūrė ministrė Agnė Bilotaitė ir buvęs Viešojo saugumo tarnybos vadas Ričardas Pocius, leidinys kaipmat stojo ministrės pusėn. Buvo pabrėžta, kad A. Bilotaitė – neva ne pirmoji moteris ir demokratinė lyderė, susidūrusi su žiniasklaidos puolimu. Į „užpultųjų“ sąrašą neva įsipaišo ir I. Šimonytė bei V. Čmilytė-Nielsen. Ir ne šiaip sau – esą būtent šios lyderės kelia milžinišką pavojų „oligarchų ir V. Putino draugų įtakai“.
G. Furmanavičius išsiaiškino, kad žurnalas „Valstybė“ priklauso VšĮ „Demokratijos Plėtros fondui“, kuris egzistuoja daugiau nei 17 metų ir jame dirba vos vienas žmogus, o 2021 m. pardavimo pajamos siekė 214 tūkst. eurų.
O štai nuo 2019-ųjų leidinį pradėjo lydėti nesibaigianti sėkmė viešuosiuose pirkimuose – kasmet jis laimėjęs vis daugiau rengiamų viešųjų pirkimų, o galiausiai šiemet dėl įvestos nepaprastosios padėties jam esą pavyko nukauti net 29 viešuosius pirkimus. Gal ir visai nieko mainai už tokią sėkmę?
„Ir tai dar ne viskas – visas šis šlamštas gaminamas už mūsų su jumis biudžeto pinigus. Netikite? Štai pagrindiniai paslaugų pirkėjai: Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, AB „Ignitis grupė“, UAB „Ignitis grupės paslaugų centras“, asociacija „Infobalt“, „Valstybės investicijų valdymo agentūra“, – rėžė G. Furmanavičius.
Pateikė naujas Visuomenės informavimo įstatymo pataisas
Rodos, toks ilgas ir neišnarpliojamas žiniasklaidos ir jos skleidžiamos dezinformacijos tinklas – it tikras rebusas paprastam žmogui. O štai, kad būtų kiek aiškiau, „valstietis“ Robertas Šarknickas atkreipė dėmesį į naujausią parlamento projektą, kuriuo būtų pasikėsinta į žiniasklaidos žodžio laisvę. Tai – Visuomenės informavimo įstatymo pataisos, kuriomis, visų pirma, būtų keičiama Visuomenės informavimo etikos komisijos sudėtis[3].
Pasak R. Šarknicko, dabartiniame įstatymo projekte siūloma, kad komisiją sudarytų devyni nariai: trys Medijų tarybos atstovai, vienas – LRT, du – Žurnalistų sąjungų ir trys atstovai iš Visuomenės informavimo etikos asociacijos.
Taigi, kur čia šuo pakastas?
Kad būtų parengtos šios įstatymo pataisos, daugiau nei vienerius metus sunkiai dirbo įvairių žiniasklaidos priemonių atstovai, o galiausiai sutarę dėl galutinio projekto varianto, jį pateikė Seimui. Tačiau, pasirodo, dabartinis projektas, kuris buvo teikiamas svarstyti parlamentui, nuo šio skyrėsi.
R. Šarknickas pastebėjo, kad pradiniame darbo grupės teiktame projekte buvo visiškai kitokia Visuomenės informavimo etikos komisijos, kurioje svarstomos žurnalistų etikos bylos, sudėtis – dauguma žiniasklaidos priemonių esą turėjo savo atstovus.
Remiantis darbo grupės pateiktais rezultatais, kad būtų atstovaujama visos šalies žiniasklaidos interesams, Visuomenės informavimo etikos komisiją esą turėjo sudaryti visų Visuomenės informavimo etikos asociacijos narių atstovai, vienas LRT ir trys Medijų tarybos atstovai.
Tačiau tokiam projektui pasirodžius esant neparankiam nacionaliniam transliuotojui, kurio įtaka, turint vos vieną narį komisijoje, nėra itin didelė, LRT pasiūlė sumažinti Visuomenės informavimo etikos asociacijos atstovų skaičių iki trijų. O šis siūlymas be jokių problemų buvo apsvarstytas Seimo Kultūros komitete ir priimtas nesudarant jokių galimybių kitiems žiniasklaidos atstovams pateikti savo argumentų.
„Tokiu būdu daugiau nei vienus metus darbo grupės demokratiškai kurtas ir tobulintas savireguliacijos mechanizmo projektas per vieną akimirką Kultūros komitete buvo pakeistas, atstovaujant tik vieno subjekto interesams. Nesiryšiu spėlioti, ar tai tik atsitiktinumas, ar tokį sprendimą spjauti į demokratines vertybes lėmė glaudūs nacionalinio transliuotojo ryšiai su valdančiąja dauguma, tačiau tai yra sunerimti verčiantys ženklai, kurie sąlygoja galimus šešėlinius neskaidrius procesus“, – teigė R. Šarknickas[3].
Žiniasklaidos rankos surišamos jau ir pasauliniu lygmeniu
Su siekiu maksimaliai apriboti spaudos ir žodžio laisvę susiduriama ne tik Lietuvoje, bet ir Švedijoje, kuri veikiau iki šiolei priminė nepriklausomą šiaurietę nei masinėms ideologijoms pasiduodančią valstybėlę. Sekmadienį Švedijos parlamentas pritarė Konstitucijos pataisai, kuria numatoma baudžiamoji atsakomybė už šnipinėjimą iš užsienio šalių bei slaptos informacijos atskleidimą, tuo pačiu apribojant spaudos teisę publikuoti tekstus tam tikromis temomis[5].
Visa ši spaudos cenzūra teisinama paverčiant šnipinėjimą ir slaptos informacijos nutekinimą nusikaltimais, už kuriuos būtų baudžiama.
Remiantis naujais pakeitimais, žurnalistai ir visuomenės informatoriai Švedijoje gali būti persekiojami už slaptos informacijos, galinčios pakenkti Švedijos santykiams su kitomis valstybėmis ar tarptautinėmis organizacijomis, atskleidimą. Ir, kaip nebūtų keista, viskas teisinama nacionaliniu saugumu. Ribojimus įvesti taip paprasta, kai greta yra grėsmė. Kad ir neegzistuojanti.
Skelbiama, kad naujojo įstatymo priėmimą pakurstė Švedijos akistata su viena didžiausių šnipinėjimo bylų pastaruoju metu, kai du broliai iraniečiai buvo apkaltinti šnipinėjimu ir slaptos informacijos perdavimu Rusijos karinės žvalgybos agentūrai GRU[5].
