<h2>Nuotolinis mokymasis susijęs ir su mokymusi apie mediją</h2>
<p>Tuščia klasė mokykloje ar universitete – jau įprastu tapęs vaizdas pastaruosius pora metų. Kitaip tariant, mes išgyvename vieną didžiausių grėsmių pasauliniam švietimui – galima sakyti, absoliučią krizę. Remiantis kai kuriais duomenimis, 2020 m. kovo pabaigoje dėl Covid-19 pandemijos daugiau nei 1,5 milijardo vaikų ir jaunuolių nelankė mokyklos netgi 161 šalyje[1]. Ir tai sudaro beveik 80% pasaulio studentų bei mokyklinio amžiaus vaikų. Išgyvenant tokį įtemptą laikotarpį, daugelis mokinių netenka ne tik pagrindinių socialinių, bet ir skaitymo bei rašymo įgūdžių. Tuo tarpu besitęsianti situacija gali dar labiau pabloginti šiuos rezultatus, jei nesiimsime atitinkamų veiksmų.</p>
<p>Kalbant apie švietimo sistemą pasauliniame kontekste, ji yra skirtinga, ir tikėtina, jog tai labiausiai pajus neturtingi vaikai. Be kita ko, pavėluotai pradėjus ar staiga nutraukus mokslo metus, sutrikdomas moksleivių, jų tėvų bei mokytojų gyvenimas, kurį būtų galima palengvinti sumažinus neigiamą nuotolinių mokymosi strategijų poveikį. Ir nors turtingesnės šalys yra labiau prisitaikiusios prie internetinio mokymosi alternatyvų, mokytojai bei tėvai neišvengia tam tikrų iššūkių.</p>
<p>Blogiausia tai, kad vidutines pajamas gaunančiose ir skurdesnėse šalyse padėtis yra mažiausiai pavydėtina, o galimybių nelygybė – žiauri ir, rodosi, nepriimtina – tik didėja: nemaža dalis vaikų neturi rašomojo stalo, vadovėlių, interneto ryšio, nešiojamojo kompiuterio ar palaikančių tėvų, dėl ko turėtume stengtis sumažinti skirtumus, kuriems išryškėjus dar labiau pastarieji susidurs su didesniais nuostoliais mokslo pasiekimų atžvilgiu.</p>
<p>Laimei, daugelyje šalių galime pastebėti kūrybiškumo motyvų, mat dalis švietimo ministerijų nerimauja, jog naudojantis vien internetinėmis strategijomis bus pasiekti tik vaikai iš labiau pasiturinčių šeimų: kai kurios valstybės ketina užtikrinti betarpišką priėjimą prie įvairių internetinių įrankių, tokių kaip pamokų planai, vaizdo įrašai, vadovėliai, podcast'ai ir kiti ištekliai, kuriems reikia mažiau duomenų. Na, o bendradarbiavimas su telekomunikacijų įmonėmis taikant nulinio tarifo politiką taipogi palengvintų mokymosi medžiagos atsisiuntimą į, pavyzdžiui, išmanųjį telefoną, kurį greičiausiai turi didžioji dauguma.</p>
<p>Negana to, bene pagrindinis nūdienos pranašumas yra tas, kad dėka socialinių tinklų, „WhatsApp“ ar trumpųjų žinučių, švietimo ministerijos gali palaikyti ryšį su tėvais bei mokytojais ir teikti mokymosi proceso gaires, instrukcijas ir struktūrą, naudodamos radijo ar televizijos turinį. </p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/giovanni-gagliardi-fvt3t9ioaji-unsplash.jpg" alt="Nuotolinis mokymasis" /></p>
<h2>Mokyklos maitinimo programos vaikams suteikia maistingiausią dienos maistą</h2>
<p>Tiesa ta, jog daugelyje šalių mokyklos nebaigusių asmenų skaičius yra ganėtinai aukštas, o dėl dabartinės nepalankios padėties situacija gali dar labiau pablogėti.</p>
<p>Eiti į mokyklą – tai ne vien tik mokytis matematikos bei gamtos mokslų; tai ir socialiniai santykiai bei glaudus ryšys su aplinkiniais. Kitaip tariant, visiems žmonėms – o ypatingai bręstantiems – svarbu lavinti socialinius bei emocinius įgūdžius ir sužinoti daugiau apie pilietines pareigas. Žinoma, tėvų ir šeimos vaidmuo taip pat yra labai svarbus atliekant šią užduotį, bet realus reguliarus kontaktas su bendraamžiais yra tiesiog būtinas.</p>
<p>Kalbant apie mokyklinio amžiaus asmenų visavertę mitybą, sakoma, kad ugdymo įstaigos vaikams tiekia maistingiausią dienos maistą, kuris, kaip žinia, yra neatsiejamas nuo pažintinio vystymosi, sveikatos ir gerovės apskritai. Aišku, tai nėra lengva, tačiau šalys turėtų rasti kitą būdą, kaip organizuotai maitinti vaikus – atskiruose pastatuose, plečiant bendruomenės tinklus ar pan. – arba, jeigu reikia, paskirstyti davinį tiesiogiai šeimoms.</p>
<p>Jei vis tik maitinimas ar maisto pristatymas logistiškai nėra įmanomas, galbūt derėtų mėginti įgyvendinti grynųjų pinigų pervedimo programas, kurios garantuotų tėvams fiksuoto dydžio kompensacijas. Kita vertus, planuoti, be abejo, reikia, bet reikia ir būti pasiruošusiems lanksčiai koreguoti planus, nes informacija apie galimus pandemijos protrūkius keičiasi kone kasdien, o tai įtakoja nestabilumo jausmą, dėl kurio šalys imasi vienokių ar kitokių švelninimo priemonių[2].</p>
<p>Mokyklų atnaujinimo procesas gali būti laipsniškas, tačiau sunkiai nuspėjamomis aplinkybėmis, ko gero, yra geriau priimti sprendimus remiantis ilgesnio scenarijaus motyvu. (Gera žinia ta, jog nemažai patobulinimų, iniciatyvų ir investicijų, kurias vykdo mokyklų sistemos, gali turėti teigiamą poveikį ilgalaikėje jų naudojimo perspektyvoje). </p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/ive-erhard-lxc1qx1qulc-unsplash.jpg" alt="Visavertė mityba" /></p>
<h2>Šiandienos iššūkis – sumažinti neigiamą pandemijos poveikį mokymuisi</h2>
<p>Ne paslaptis, kad švietimo sistema turi galvoti, kaip atsigauti, dargi atnaujindama bei suvokdama paslaugų teikimo grandinėje esančių veikėjų atsakomybės jausmą, panaikinant spragas ir užtikrinant, jog visi vaikai turi vienodas galimybes gauti kokybišką išsilavinimą[3].</p>
<p>Taip, pandemija įnešė neužtikrintumo aurą į pagrindinius visuomenės aspektus, įskaitant ir mokyklas. Ir nors dalies mokinių įgūdžiai tarsi sustojo vietoje, dar nėra vienareikšmiškai aišku, kaip mokyklų uždarymas praeitų metų pavasarį paveiks būsimus mokinių pasiekimus. Tuo tarpu neturint galutinių išvadų apie tai, kaip virusas veikia mokymąsi, keblu priimti pagrįstus sprendimus.</p>
<p>Kai kurių tyrimų pagalba mėginant išanalizuoti ir palyginti su asmeniniu mokymusi susijusią riziką bei vaikų ugdymosi poreikius, kurie gali būti patenkinti, kuomet jie mokosi fizinėse mokyklose, prognozuojama, jog mokiniai pasieks mažiau nei 50% įprastų rezultatų. Nors abstraktaus tipo prognozės pateikė niūrų šių metų iššūkių, su kuriais susiduria studentai, mokiniai ir pedagogai, portretą, tačiau tai yra viena iš prielaidų.</p>
<p>Ugdymo įstaigoms reikės konkrečių duomenų, kad suprastų, ar katastrofiškos tendencijos atspindi jų mokinius. Pabrėžiama, jog matematikos srityje kontakto trūkumas juntamas labiausiai, dėl ko turėtų būti naudojami papildomi ištekliai bei pagalba, kad mokiniai sugrįžtų į teisingą kryptį. Galiausiai galime pasidžiaugti, kad nors kolektyvinis šokas tęsiasi, pedagogai visgi turi žymiai daugiau nuotolinio mokymo patirties nei 2020 m. pavasarį, kai į pasaulį smogė nežinomas virusas.</p>
