Karjera nustumia norą sukurti šeimą
Liūdna Lietuvos statistika – kol didžioji dalis jaunų ir gabių žmonių pasinėrę į karjeros rūpesčius, dėl kurių atidedami ir visi šeimos planavimo reikalai, darbdaviai į darbuotojų emocinę sveikatą vis dar žvelgia pro pirštus. Negerėjant demografinėms tendencijoms šalyje, pastebėta, kad auginti vaikus dabartiniame ekonominiame kontekste gali tapti tikru iššūkiu, o iš viso to kilo ir tikra gimstamumo krizė. Tėvai ne tik pasigenda pagalbos iš valstybės, bet ir pastebi, kad visuomenės požiūris lygiavertės tėvystės atžvilgiu vis dar stagnuoja. O tuo tarpu tyrimas atskleidė, kad vos penktadalis (20 proc.) šalies darbuotojų jaučia darbdavio rūpestį jų emocine sveikata.
Pirmą kartą Lietuvoje įvykus nacionalinei konferencijai „Auginu Lietuvą“, paaiškėjo daug neraminančių faktų.
Akcentuota, kad Lietuvoje vis labiau populiarėja visapusiškas atsidavimas karjerai paminant savo asmeninio gyvenimo peripetijas, o dažnai ir atsisakant sukurti šeimą ar susilaukti vaikų.
Konferenciją organizavusios nacionalinės iniciatyvos „Auginu Lietuvą“ vadovės Astos Speičytės-Radzevičienės teigimu, norint teigiamų pokyčių šalies demografijoje, labai svarbu garsiai kalbėti apie sąlygas, leidžiančias suderinti šeimą su profesine veikla ir asmeniniais saviraiškos poreikiais[2].
Anot A. Speičytės-Radzevičienės, ne ką mažiau svarbu ir tai, kad šeimos, auginančios vaikus, neturėtų susidurti su skurdu ar išsemtomis finansinėmis galimybėmis. Todėl esą labai svarbu diskutuoti apie adekvačią šeimos politiką, lygių santykių tarp lyčių skatinimą, šeimos bei visuomenės palaikymą.
Apie tai, kad šalyje vis dar stigmatizuojama lygiateisė abiejų lyčių tėvystė, prabilo ir keturių vaikų tėtis Mindaugas Žiupsnis, kuris gimus trečiajam vaikui, į tėvystės atostogas nusprendė išeiti pats. Visgi, toks tėvystės kelias, pasak jo, nebuvo lengvas, mat kartu su vaiku atsigulęs į ligoninę vyras teigė sulaukęs nemalonių replikų, neva yra „supertėvelis“[2].
Tačiau A. Speičytė-Radzevičienė pabrėžė, kad ne ką mažiau svarbi priežastis, galinti nulemti net žmogaus pasirinkimą auginti vaikus, yra jo emocinė sveikata. Nepaisant to, kad vis didėjantį emocinės pagalbos poreikį imasi spręsti įvairios nevyriausybinės organizacijos, savivaldybės įstaigos ar valstybės institucijos, pagalba „čia ir dabar“ – vis dar nepasiekiama.
Pagrindinė problema – finansai
Sugrįžtant prie temos apie vis dar nelygiavertį lyčių pasiskirstymą mažylių auginime, nors net 3 iš 4 žmonių teigia sutinkantys, jog tėvystės atostogų turi eiti ir vyrai, galiausiai auginti vaikų išeina 76 proc. moterų ir tik 24 proc. vyrų[3].
Kad ir kaip darbdaviai mėgintų įtikinti, jog lytis neturi įtakos gaunamam uždarbiui, realybė yra kiek kita. Anot vienos iš „Tech Kinship“ įkūrėjos, „Vinted“ IT inžinerijos direktorės Alionos Sosunovos, dažniausiai moterys pasirenka išeiti motinystės atostogų dėl nelygiaverčių finansų – vis dar neretai vyrai esą gali pasigirti didesniu uždarbiu.
Norint keisti situaciją, pasak A. Sosunovos, itin svarbus yra ir darbdavio vaidmuo. Pavyzdžiui, „Vinted“ savo darbuotojams, išeinantiems vaiko priežiūros atostogų, išmoka 3 mėnesių atlyginimo dydžio ir „Sodros“ išmokos skirtumo, jeigu toks susidaro, premiją.
Kaip kitą aspektą, dėl kurio moterys vis dar dažniau pasirenka eiti vaiko priežiūros atostogų, įvardijo „bit&Byte“ vadovė Dovilė Dilienė. Pasak jos, didžiausia problema yra kaltės jausmas, primetamas mamoms.
Pavyzdžiui, anot D. Dilienės, vis dar yra įprasta, kad sergančio vaiko eis slaugyti jo mama, o ne tėtis, o nutikus priešingai, susiduriama ne tik su vidiniu kaltės jausmu, bet ir išorinėmis replikomis bei komentarais.
Ar darbdaviai verti tokios aukos?
Iš dažno jauno žmogaus lūpų sklindant abejonėms dėl rytojaus, o taip pat ir dėl savo ateities ar šeimos kūrimo, galima beveik neabejoti, kad šalies jaunimas jaučiasi visiškai neužtikrintas savo padėtimi. Juk dabar populiarėja ne tik judėjimas „childfree“ (liet. „gyvenimas be vaikų“), bet ir gimdymo amžiaus vėlinimas.
Dauguma jaunuolių teigia atidedantys šeimos reikalus ateičiai, kai jau esą bus pasirūpinę nuosavu būstu virš galvos, karjera, o ir gyvenimas iš esmės bus jau nusistovėjęs.
Ypatingai šeimos atidėliojimas pastebimas tarp karjeristų, kurie dažnai darbuose „plėšosi“ dieną ir naktį, kad tik įmonei būtų geriau. Deja, tačiau retas iš jų susimąsto, ar jų įdėtas indėlis (o dažnai ir sveikatos ar asmeninio gyvenimo sąskaita) išties bus atitinkamai įvertintas?
Bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta naujausia reprezentatyvi visuomenės apklausa parodė, kad daugiau nei pusė lietuvių (53 proc.) susiduria su emocinėmis problemomis darbe arba darbinėse situacijose ir tik penktadalis jų (20 proc.) teigė jaučiantys, kad darbdaviui rūpi jų emocinė sveikata[6].
„Stresas – normali mūsų organizmo reakcija į iškylančius iššūkius, problemas, sunkumus. Tačiau gyvename laikais, kuomet nerimas ar net panika gali kilti vien perskaičius žinutę socialinėje erdvėje. Nekontroliuojamų išorinių faktorių bei dėl to patiriamos nuolatinės įtampos poveikis turi didžiulę įtaką mūsų gyvenimui.
Darbe praleidžiame trečdalį laiko – nesvarbu dirbame biure ar iš namų – tad nenuostabu, jog didžioje dalyje darboviečių stresinių ar konfliktinių situacijų išvengti praktiškai neįmanoma“, – teigė tyrimą užsakiusios globalios personalų sprendimų bendrovės „Manpower“ padalinio Lietuvoje karjeros konsultantė Olga Mesceriakova[6].
Laimingas darbuotojas – sėkmingas verslas
O. Mesceriakova neslėpė, kad sėkmingo verslo paslaptis neabejotinai yra efektyvus vidaus degimo variklis, t. y. įmonės viduje esantys darbuotojai, užtikrinantys kasdienius procesus. Todėl darbdavys, kurio tikslas yra tvarus, ilgalaikis ir socialiai atsakingas verslas, pasak jos, niekada neignoruos darbuotojų poreikių ir investuos į jų emocinės sveikatos stiprinimo sprendimus[6].
Visgi, nors emocinės sveikatos būklė tampa vis labiau aptarinėjamu objektu, vis dar likę nemažai darbdavių, kuriems darbuotojų emocinė sveikata nerūpi ir kurie nemato poreikio pradėti ja rūpintis.
Aptardama būdus, kaip įmonės gali parodyti savo rūpestį darbuotojais, O. Mesceriakova pabrėžė, kad vienas iš tokių būdų įmonėms yra suteikti galimybes savo darbuotojams lankytis pas psichologą, ką jau dalis įmonių ir įgyvendina. Štai kitos įmonės, pasak jos, apmoko darbuotojus-savanorius, kad šie stebėtų ir padėtų atpažinti kolegoms perdegimo simptomus ir, esant reikalui, pasiūlytų kreiptis į specialistą ir suteiktų draugišką palaikymą.
Anot karjeros konsultantės, Lietuvoje vis labiau populiarėja iniciatyva į darbovietes atsivesti ir savo augintinius, kurie žmogų nuramina ir suteikia jam teigiamų emocijų.
