Pristatytas Dariaus Mikalajūno fotoalbumas „Lietuvos Respublikos prezidentai tarpukario nuotraukose“ – unikali privataus rinkinio kolekcija
Sekmadienį Kauną lepinant saulutei, Karo muziejaus sodelyje ima rinktis pasipuošę miestelėnai. Juos čia sukvietė ne kas kitas, o žinomas kolekcionierius ir, kaip pats sako, „nieko nepagaunantis žvejys“ Darius Mikalajūnas. Netrukus bus pristatyta jo asmeninė tarpukario Lietuvos Respublikos prezidentų nuotraukų kolekcija, įgavusi kūną privačiai išleistame, nedidelio tiražo albume „Lietuvos Respublikos prezidentai tarpukario nuotraukose“.
Knyga pasirodė 2025 metų liepą, jos tiražas – 500 egzempliorių. Į albumą sugulė 381 istorinė fotografija, tačiau kai kurie kadrai įamžinti skirtingais rakursais, todėl tikrasis vaizdų kiekis dar didesnis. Daugiausia dėmesio skirta Antanui Smetonai – apie 308 vaizdai, Aleksandrui Stulginskiui – 35, Kaziui Griniui – 23.
Šalia fotografijų publikuojami ir artefaktai – prezidentų autografai, šiuo metu įtraukiami į Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, A. Smetonos vizitinė kortelė su parašu, o ypatingiausia Dariui – A. Stulginskio dedikacija Onutei. „Tai – laiko širdžiai svarbiausia“, – sako jis. Nuotraukų kainų kolekcionierius neatskleidžia – „kad neištiktų infarktas“.
Prezidentų nuotraukų kolekcija buvo kruopščiai renkama beveik septynerius metus
Daugiau kaip 90 proc. nuotraukų atkeliavo iš Lietuvos kolekcionierių, likusios – iš užsienio aukcionų. Aprašymai pareikalavo daugiausia laiko – reikėjo surasti datas, vietas, atpažinti veidus, kartais ieškoti spaudos archyvuose. Prie šio darbo prisidėjo ir istorijos entuziastas Dovydas Malieška – su jo pagalba pavyko identifikuoti daugybę detalių. „Dar liko 17 neaprašytų nuotraukų, jos keliaus į kitą albumą“, – sako Darius.
Beje, tai – ne vienintelis jo planas. Kolekcionierius jau ruošia ir Kauno miesto nuotraukų albumą: „Turiu virš 2000 nuotraukų, bet dėsiu ne visas – apie 600. Ne kiekybė svarbiausia.“ Kauno albumas bus visai kitoks – miestietiškesnis, gyvesnis, bet, kaip pats sako, „vis tiek širdžiai artimas“.
Susirinkusius pasitinka švelnios saksofono melodijos – gyvai groja Regimantas, visiems geriau žinomas kaip Barzdotas saksofonistas. Jis čia ne pirmą kartą, bet šįkart atrodo, kad iš plaučių gelmių sklindanti muzika sukuria ypač jaukią, beveik namų atmosferą. Susedame.
Renginį pradeda simpatiškas, išprusęs ir subtiliai šmaikštaujantis vedėjas – kolekcionierius Žiogas.
„Pirmiausia pašildysiu auditoriją, kol mūsų Darius įsidrąsins“, – sako, pasitaisęs mikrofoną.
Čia pat ir pajuokauja: „Šventės kaltininko nurodymu ir Lietuvos Prezidento kalba kiek atidedama – pirmiausia kalbės Dariaus mama Rita Kasparavičienė.“
Ir tikrai – kai ima kalbėti mama, visi susikaupia. Jos balsas virpa iš pasididžiavimo, o akys švyti prisiminimais.
„Jau nuo 3,5 metų žinojau, kad bus daugiau nei tiesiog žmogus“, – sako rodydama vaikystės piešinius. Juose – žinomi žmonės ir fantazijos pasauliai.
„Apie Darių rimtai kalbėti nereikia. Kas pažįsta – žino. Nors darbas labai rimtas ir didelis atliktas, iki rimtumo jam dar toli“, – šypsosi ji. Ir dar viena detalė iš vaikystės: „Bijodavo kailinės tapkės. Tai buvo mano būdas ramiai išgerti kavos – padedi tą tapkę, ir jis per ją nelips.“
Mintimis dalijosi ir Istorinės Prezidentūros Kaune muziejininkė dr. Ingrida Jakubavičienė. Jos pasakojimas – lyg rami upė – vedė per kolekcijos užkulisius: kaip nuotraukos ne tik džiugina akį, bet reikalauja detektyvinio kruopštumo ieškant, kas jose įamžintas, kokia proga, kokie metai, kokia fotografijos technika.
„Kai kurios nuotraukos ne tik istoriškai svarbios, bet ir vizualiai labai stiprios, o kai kurios – tiesiog žmogiškai jautrios“, – kalbėjo muziejininkė, pabrėždama, kad ši Dariaus kolekcija yra ne tik privatus pomėgis, bet ir visuomeniškai reikšmingas indėlis.
Vedėjas vėl perima mikrofoną: „Na ką, Dariau, dabar jau nebeišsisuksi. Visi kalba apie tave, o pats vis dar tyli kaip Smetona.“ Auditorijoje nusirita juoko banga, ir pagaliau, kukliai šypsodamasis, prie mikrofono stovi Darius.
Pristatyme dalyvavo ir pačio Antano Smetonos giminaitė, prisistačiusi Sigute
Po kalbų – smagi viktorina. Teisingai į tris klausimus atsako ponia Sigutė, prisipažusi esanti pačio Antano Smetonos giminaitė.
„Prezidentas Smetona – mano senelio brolis, bet aš juos abu vadinau seneliais“, – auditorijai pasakojo ji švytėdama.
Nors albumą jau buvo nusipirkusi, o dabar būtų laimėjusi dar vieną – visų dalyvių bendru sutarimu jai buvo grąžinti pinigai už pirmąjį. Nedidelis, bet širdžiai labai gražus gestas.
O koks prezidentas Jums pačiam artimiausias, Dariau? – kažkas paklausia.
„Man – Smetona. Jis buvo pirmas. Nuomonių daug, bet man atrodo, kad jis padėjo pagrindą Lietuvos valstybei“, – atsako be dvejonių.
Viso renginio metu akis traukė didelis ekranas, kuriame vienas po kito keitėsi albumo vaizdai – prezidentai, iškilmės, užfiksuoti žvilgsniai, šalies istorijos akimirkos. Atrodė, lyg pati praeitis būtų atėjusi pasivaikščioti kartu su susirinkusiaisiais.
Kiekvienas šio susitikimo akcentas – nuo vaikystės piešinių iki dedikacijų su autografais – kūrė ne tik renginį, bet ir kažką daugiau. Tą retą jausmą, kai istorija ne tik rodoma, bet ir dalinamasi. Kai autorius neskuba užverti viršelio, o su visais pasilieka dar akimirkai – pasikalbėti, pasirašyti, nusifotografuoti su svečiais. Ir kai išeidamas supranti – ne tik prezidentai čia buvo svarbiausi. Svarbiausias buvo žmogus, kuris visą šitą surinko, išnešiojo, surašė, ir pagaliau – padovanojo mums visiems.
