Žolės valgymas nėra vien ligos požymis
Nors katės yra mėsėdės, o šunys – visaėdžiai, daugelis šeimininkų pastebi, kad jų augintiniai kartais noriai kramto žolę. Šis įprotis ilgą laiką buvo aiškinamas liaudiškomis teorijomis, esą taip gyvūnai bando nuslopinti skrandžio negalavimus ar iššaukti vėmimą.
Veterinarė dr. Jamie Lovejoy iš Niujorko sako, kad tai viena dažniausių prielaidų, tačiau mokslas rodo, jog tai tėra nedidelė viso elgesio dalis.
2008 m. tyrimas, kurį atliko dr. Karen Sueda ir kolegos, parodė, kad iš 1 571 apklaustų šunų šeimininkų net 68 proc. teigė, jog jų augintiniai ėda augalus kasdien arba kas savaitę.[1] Tik 8 proc. pastebėjo ligos požymių prieš tai, o 22 proc. pranešė apie reguliarų vėmimą po valgymo.
Katėms situacija panaši – 2021 m. atliktos apklausos parodė, kad prieš ėsdamos žolę vos 6–9 proc. kačių atrodė prastai, nors ketvirtadalis ar daugiau vemdavo po tokio užkandžio.[2]
„Daugeliu atvejų, kai žolė pasišalina iš organizmo, ji atrodo beveik nepakitusi – nesvarbu, ar per vėmimą, ar su išmatomis. Tai ir kuria įspūdį, kad žolė sukelia vėmimą, bet tai nėra pagrindinė priežastis“, – aiškina dr. Lovejoy.
Elgesio šaknys gali slypėti laukinių protėvių įpročiuose
Žolės valgymas pastebėtas ir laukinių vilkų bei laukinių kačių elgesyje. 2008 m. tyrimo autoriai kėlė hipotezę, kad šis įprotis yra paveldėtas iš protėvių, kurie taip valė žarnyną nuo parazitų. Laukinių gyvūnų išmatų ir skrandžių turinio tyrimai parodė, kad žolių likučiai gali sudaryti nuo 2 iki 74 proc. rastos augalinės medžiagos.
Pasak tyrėjų, tokia praktika galėjo veikti panašiai kaip šimpanzių valgomi ištisi lapai: didinant žarnyno peristaltiką ir mechaniškai apvyniojant bei pašalinant žarnyno kirmėles. Ši hipotezė sunkiai patikrinama dabartinėmis sąlygomis, nes dauguma naminių augintinių neturi didelės parazitų naštos.
„Tai sudėtinga ištirti bent jau JAV, nes mūsų augintiniai neturi tiek daug kirmėlių, kaip jų laukiniai protėviai“, – teigia dr. Lovejoy.
Mitybos trūkumo versija retai pasitvirtina
Kartais manoma, kad žolę augintiniai ėda dėl vitaminų ar mineralų trūkumo, tačiau tiek 2008 m. tyrimas, tiek naujesnės studijos nepatvirtino ryšio tarp mitybos raciono ir žolės valgymo dažnio.
Nebuvo nustatyta, kad daugiau žolės ėstų mažiau skaidulų gaunantys šunys ar katės, taip pat ir tie, kurie maitinami naminiu maistu.
Texas A&M universiteto profesorė dr. Lori Teller pažymi, kad subalansuotą mitybą gaunantiems sveikiems gyvūnams žolės valgymas greičiausiai nėra susijęs su maisto medžiagų trūkumu.[3]
„Jeigu turite sveiką augintinį, kuris kartais suėda žolės ar kitų augalų, nėra dėl ko nerimauti. Bet jeigu augintinis nuolat ėda augalus, juos vemia arba yra pernelyg jais susidomėjęs – tai signalas ieškoti priežasties“, – pabrėžia veterinarė.
Paprasčiausia priežastis gali būti paprastas noras arba smalsumas
Nepaisant įvairių teorijų, mokslo bendruomenė pripažįsta, kad žolės valgymo priežastys nėra galutinai išaiškintos.
„Manau, kad dažniausiai augintiniai ėda žolę tiesiog todėl, kad nori – galbūt jiems patinka skonis, jie ieško naujų pojūčių arba tyrinėja aplinką“, – sako dr. Lovejoy.
Dr. Teller priduria: „Nėra vienos priežasties, kodėl katės ir šunys renkasi žolę. Priežasčių tikriausiai tiek, kiek yra pačių žolių rūšių. Kai kuriems gyvūnams ji tiesiog patinka.“
Kada verta sunerimti ir kaip apsaugoti augintinius
Moksliniai tyrimai rodo, kad žolės valgymas daugeliu atvejų nėra kenksmingas. Vis dėlto veterinarai pataria atkreipti dėmesį į augalo rūšį ir aplinką.
Yra daugybė augalų, nuodingų katėms ir šunims, o žolė ar kiti augalai, purkšti pesticidais ar trąšomis, gali kelti pavojų sveikatai.
2008 m. tyrimo autoriai rekomenduoja augintinių šeimininkams vengti, kad gyvūnai kramtytų cheminėmis medžiagomis apdorotą žolę, ir užtikrinti, jog aplinkoje nebūtų nuodingų rūšių. Jei augintinis dažnai vemia arba turi pakitusius tuštinimosi įpročius, reikėtų kreiptis į veterinarą.
