Japonų sąžiningumas: ką pametei Japonijoje, tą beveik tikrai susigrąžinsi bendruomenės dėka
Mums jau tapo įprasta, kad pametę kažką gatvėje to diakto neberasime ir jo niekas negrąžins. Dažnai matome besimėtančius daiktus pakelėse ar tiesiog išmestus kaip niekam nereikalingus. Tačiau tai nėra įprasta svetur. Tokijuje kiekvienais metais prarandami milijonai daiktų, bet ir milijonai jų grįžta pas savininkus.
Vien 2018 metais Tokijo policija grąžino daugiau nei 545 tūkst. asmens tapatybės dokumentų (73 %), 130 tūkst. telefonų (83 %) ir 240 tūkst. piniginių (65 %). Dauguma šių daiktų buvo atgauti tą pačią dieną[1].
JAV gyvenanti psichologė Kazuko Behrens prisimena, kaip panašus įvykis San Franciske buvo toks retas, kad sąžiningas radėjas pateko į žinias — tuo tarpu Japonijoje tai tiesiog įprasta. Šio reiškinio pagrindas — ne vien įstatymai, o ir gilus kultūrinis įprotis, diegiamas nuo vaikystės.
Vaikai mokomi net ir 10 jenų monetą nunešti į artimiausią policijos būdelę — kōban. Pareigūnai tokį veiksmą traktuoja rimtai: surašomas protokolas, moneta laikinai konfiskuojama, o vėliau ir kaip premija grąžinama vaikui. Taip skatinamas elgesys, kuriame ne piniginė vertė, o poelgis turi svarbiausią reikšmę[2].
Ne tik įstatymas: ir religija, ir visuomeninis „budrumo jausmas“
K. Behrens mano, kad sąžiningumą Japonijoje palaiko ir gilūs religiniai bei dvasiniai pagrindai. Nors dauguma japonų nėra aktyvūs religinių institucijų nariai, budizmas ir šintoizmas formuoja nuostatą, jog net negyvi daiktai, akmenys, medžiai, turi dvasią, o po mirties laukia reinkarnacija. Tai ugdo nuolatinį pojūtį, kad esi stebimas — tiek žmonių, tiek nematomų jėgų.
Po 2011 metų cunamio, kuris nusiaubė šiaurės rytų Japoniją, spauda pastebėjo: buvo mažai plėšikavimų, o žmonės padėjo vieni kitiems net ir neturėdami nieko. Tai siejama su budistine sąvoka „gaman“— ištverme ir gebėjimu mąstyti apie kitus.
Kita vertus, kai Fukušimos zonoje po avarijos neliko jokio stebėjimo, pasirodė ir vagysčių. Teisininkas Masahiro Tamura tai aiškina per „hito no me“, visuomenės žvilgsnio , sąvoką: kai niekas nemato, ir moraliniai stabdžiai silpnėja.
Kai grąžinimas nėra išskirtinumas, o norma
Tokijuje kiekviename rajone įrengta gausybė kōban — mažų policijos punktų. Mieste jų yra apie 97 viename šimtiniame kilometre, o tai kur kas daugiau nei, pavyzdžiui, Londone (11). Tokios prieigos prie policijos dėka net mažiausi daiktai, pirštinės, skėčiai ar net žaislai, yra fiksuojami, registruojami ir dažnai grąžinami.
Vaikštant pro traukinių stotis ar prekybos centrus, galima pamatyti prarastus daiktus kruopščiai supakuotus su užrašais „pamestas daiktas“ (落し物, otoshimono). Metro sistemose, tokiose kaip Tokyo Metro ar JR East, prarastų daiktų centrai veikia kaip tikslūs logistikos mazgai[3].
Kasdien surenkama tūkstančiai pamestų objektų — nuo telefonų iki termopuodelių. Viskas sužymima brūkšniniais kodais, rūšiuojama, sandėliuojama. Vidutiniškai apie 30 % daiktų grįžta savininkams, o nepasiimtas turtas po kelių savaičių perduodamas policijai ar net sunaikinamas: pavyzdžiui, pigūs plastikiniai skėčiai.
Tačiau net ir tokioje sistemoje skėčiai — išimtis: jų grąžinama vos 1 %, o 81 % pasiima radusieji. Tai rodo, kad sąžiningumas nėra absoliutus — kai vertė menka, net japoniška disciplina atsipalaiduoja. Kaip pasakoja Suginami-ku rajono gyventojas Satoshi, lyjant jis kartais tiesiog „atspėdavo“ pamesto skėčio aprašymą ir gaudavo jį atgal — nes plastikiniai skėčiai taip vienodi ir pigūs, kad niekas jų neatsiima.
Sąžiningumas ateina ne iš prigimties, o iš priklausymo bendruomenei poreikio
Pasak K. Behrens, Japonijoje sąžiningumas ne tiek susijęs su moraliniu idealu, kiek su priklausymu bendruomenei. „Būti išmestu iš grupės — didžiausia trauma“, sako ji. Todėl net ir grąžindamas svetimą piniginę žmogus jaučia, kad toks poelgis stiprina bendruomenės pasitikėjimą.
„Žmogus nežino, gal tas, kuris pametė, labai to daikto reikia. Tai — grožis, įdiegtas mumyse.“
Japonijos teisininkas ir Mičigano universiteto teisės profesorius Markas D. Westas, atlikęs „pamestų piniginių“ eksperimentus Tokijuje ir Niujorke, taip pat teigia: „Visa tai veikia ne dėl prigimtinio sąžiningumo, o dėl normų, įstatymų ir socialinių struktūrų, bet veikia.“ Jo tyrime Tokijuje grąžinta 88 % pamestų telefonų ir 80 % piniginių, kai tuo tarpu Niujorke — vos 6 % telefonų ir 10 % piniginių.
