Kinija didina karinį biudžetą, plečia slėptuvių tinklą ir keičia karo meto įstatymus
Kinijos vadovas Xi Jinpingas neseniai atvirai prakalbo, kad ruošiasi karui. Kovo mėnesį vykusiame metiniame Kinijos parlamento ir komunistų partijos susitikime Xi Jinpingas pasirengimo karui temą palietė ne vieną kartą.
O tam tikrus pokyčius signalizuoja ir veiksmai, kurių imasi komunistinė Kinijos valdžia. Pastaraisiais mėnesiais Pekinas pristatė naujus karinės parengties įstatymus, o miestuose, esančiuose netoliese Taivano sąsiaurio, įrengė naujas priešlėktuvines slėptuves, pastatyta greitoji karo lauko ligoninė, o visoje šalyje įsteigti „Nacionalinės gynybos mobilizacijos“ biurai[1].
Jei tai dar nėra pakankami įrodymai, kad Pekinas iš tiesų planuoja invaziją į Taivaną, atsižvelgti galima ir į praėjusių metų pabaigoje paskelbtą naują įstatymą, pagal kurį Liaudies išlaisvinimo armija (LLA) gali lengviau aktyvuoti savo rezervo pajėgas.
Šalyje buvo priimtas sprendimas ir dėl baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų karo metu. Vadovaujantis šiuo įstatymu, Centrinei karinei komisijai suteikiami įgaliojimai koreguoti teisines nuostatas.
Tai vienas iš aktualiausių pokyčių, nes sprendimas gali būti nukreiptas tiesiogiai prieš Taivane besipriešinančius asmenis, o Kinijos valdžia, teigdama, kad veikia pagal savo įstatymus, gali pareikšti savo teisėtumą okupuotoje teritorijoje.
Dar vienas akivaizdus militaristinių nuotaikų, vyraujančių Kinijoje ženklas yra ir vyriausybės sprendimas 7,2 proc. didinti gynybos biudžetą.
Ekspertai bei analitikai Vakaruose mano, kad viešumoje pristatomas kinų gynybos biudžetas iš tiesų net neatitinka tikrovės. Pavyzdžiui, 2021 m. Pekinas teigė gynybai išleidęs 209 mlrd. dolerių, tačiau Stokholmo tarptautinis taikos tyrimų institutas nurodė, kad tikroji suma yra maždaug 293,4 mlrd. dolerių.
Kinijos lyderis tiesiogiai kalba apie karą ir „tėvynės suvienijimą“
Apie karą atvirai ir viešai kalba ne tik propagandiniai Kinijos žiniasklaidos kanalai ar partijai lojalūs politikai, tačiau ir pats prezidentas Xi Jinpingas.
Neseniai kreipęsis į Nacionalinį liaudies kongresą, o vėliau, ir į kariuomenės vadus, Kinijos vadovas tiesiogiai kalbėjo apie itin įtemptus santykius su JAV ir užsiminęs apie galimas įtampas ateityje, net paragino privatų verslą „tarnauti Kinijos kariniams ir strateginiams tikslams“.
Xi Jinpingas taip pat pakartojo anksčiau vienokia ar kitokia forma išreikštas mintis, kad „Taivano ir žemyninės dalies suvienijimas yra gyvybiškai svarbus“, ypač, jeigu šalies planuose ir toliau yra numatomas „didžiosios Kinijos etnoso atjauninimo“ politikos įgyvendinimas. Pasak Kinijos prezidento, šios politikos esmė yra būtent tėvynės „suvienijimas“.
Kalbėdamas Nacionaliniam liaudies kongresui Kinijos lyderis galiausiai tiesiogiai prakalbo apie tai, kad šalies pramonės bazę būtina ruošti kovai ir konfliktams. Panašius žodžius jis pakartojo ir kalbėdamas kariuomenės vadams.
Xi Jinpingas jiems kalbėjo apie tai, kad Kinija „turi sutelkti savo pastangas inovacijų srityje į nacionalinės gynybos stiprinimą ir sukurti nacionalinių rezervinių pajėgų tinklą, kurį būtų galima panaudoti karo metu“.
Taivanas Kinijai reikalingas dėl technologinio pajėgumo puslaidininkių srityje
Nors Kinijos pareigūnai viešai kalba apie tėvynės suvienijimą, istoriją ir praeitį, vis daugiau Vakarų ekspertų pažymi, kad Taivane Kinija iš tiesų mato technologinę bei geografinę naudą[2]. Kaip teigia Nacionalinio gynybos centro vyresnysis jūrų karybos ir pažangiųjų technologijų ekspertas Brentas Sandleris, „kinai galėtų paversti Taivaną operacijų baze ir tada turėtų tiesioginę prieigą prie giliųjų Ramiojo vandenyno vandenų“.
Panašią nuomonę atkartoja ir Demokratijų gynimo fondo vyresnioji mokslinė bendradarbė Emily de La Bruyere, kuri teigia, kad Taivano kontrolė suteiktų Kinijai dar vieną užsienio operacinę bazę, iš kurios ji galėtų planuoti ateities invazijas.
Be to, ekspertė pažymi, kad leidimas Kinijai net pagalvoti apie Taivano susigrąžinimą būtų didelis smūgis JAV, nes tai būtų ženklas, kad tarptautinė sistema dabar priklauso nuo Kinijos.
Tačiau Matt McInnis, Karo studijų instituto, Kinijos programos ekspertas pateikia kitokią poziciją ir akcentuoja, kad Kinija Taivano siekia dėl to, kad čia yra išvystyta puiki puslaidininkių pramonės infrastruktūra, kurioje šiuo metu pagaminama 65 proc. pasaulio puslaidininkių ir beveik 90 proc. kitų pažangių lustų.
„Jei Kinijai pavyktų jėga susivienyti su Taivanu, ji įgytų pasaulinę puslaidininkių verslo kontrolę ir pastatytų JAV ir mūsų sąjungininkus į labai sunkią padėtį, nes jie galėtų išlaikyti dabartinę ekonominę veiklą ir tam tikra prasme galbūt net mūsų gyvenimo kokybę. Pasaulinė puslaidininkių gamybos tiekimo grandinė yra tokia tarpusavyje susijusi tarp Taivano, JAV, Pietų Korėjos, Nyderlandų, Japonijos ir Kinijos. Taivano, kuris, žinoma, gamina pažangiausius puslaidininkius pasaulyje, užgrobimas iš tiesų pakeistų pasaulinę ekonominės ir technologinės galios pusiausvyrą“, – teigia M. Mclnnis.
Gresiančio karo atveju JAV stotų ginti Taivano, prisidėtų ir Lietuva
Kalboms apie galimą Kinijos invaziją į Taivaną netylant, gausėja ir diskusijų apie tai, kaip pasaulis reaguotų į šį konfliktą. Kol kas bent jau aišku tai, kad JAV yra tvirtai įsipareigojusi ginti Taivaną.
Tai patvirtino pats JAV prezidentas Joe Bidenas, kuris praėjusių metų rudenį, paklaustas apie JAV poziciją potencialaus Kinijos-Taivano karo atveju pareiškė, kad invazijos atveju JAV pajėgos gintų Taivaną.
„Taip, jei iš tikrųjų būtų beprecedentis užpuolimas“, – sakė JAV lyderis[3].
Pagal šiuo metu galiojančius federalinius įstatymus, JAV privalo užtikrinti, kad Taivanas turėtų priemonių apsiginti, tačiau įstatyme nenurodyta, ar būtų siunčiamos amerikiečių karinės pajėgos ir puolamoji ginkluotė. Pačios JAV šiuo metu neturi oficialių santykių su Taivano sala, tačiau palaiko neoficialius diplomatinius ryšius.
Ryšius su Taivanu aktyviai mezga ir Lietuva, dėl to jau prieš keletą metų užsitraukusi Kinijos rūstybę. Tačiau prekybinių ryšių mezgimas neapsiriboja vien verslu.
Apie Kinijos invazijos į Taivaną scenarijų kalbėję Lietuvos politikai taip pat buvo užsiminę apie galimybę ginti Taivaną. Europarlamentaras Andrius Kubilius net yra pareiškęs, kad jeigu Kinija pultų Taivaną, Lietuva kartu su Jungtinėmis Valstijomis turėtų stoti jo ginti ir siųsti ten savo karius.
Nauja Kinijos pasaulio tvarka tampa neišvengiamybe
Kol diskusijos apie, regis, neišvengiamą Kinijos invaziją į Taivaną netyla, Kinija siekia įgyti kuo daugiau politinės įtakos tarptautinėje arenoje ir drauge su tokiomis valstybėmis kaip Rusija, Iranas ar Pietų Afrikos Respublika siekia sugriauti nusistovėjusią pasaulio tvarką ir sukurti naują, naudingą sau.
Tai tampa akivaizdu stebint pastarųjų mėnesių Kinijos prezidento veiksmus[4]. Šalies vadovas jau apsilankė Rusijoje, kur susitiko su Vladimiru Putinu bei aptarė karo Ukrainoje situaciją. Negana to, praėjusį mėnesį Pekinui pavyko pasiekti reikšmingą diplomatinę pergalę, kai Iranas ir Saudo Arabija buvo įtikinti atnaujinti savuosius diplomatinius santykius. Kinija vis aktyviau mezga ryšius ir Lotynų Amerikoje, tuo pačiu metu palaikydama dialogą su Europos Sąjunga (ES).
„Kinija dabar yra pasirengusi palaipsniui mažinti Amerikos lyderystę ir skatinti Kinijos valdymą. Dabar Xi nori įtvirtinti šią poziciją“, – sako „Carnegie“ analitinio centro vyresnysis bendradarbis ir Prinstono universiteto profesorius Zhao Tongas ir pažymi, kad Kinijoje neseniai įteisinta naujoji užsienio santykių doktrina.
Šioje doktrinoje atsisakoma ankstesnės pozicijos, kuria patariama užsienio santykių srityje elgtis „strategiškai kantriai“. Atsisakius šio principo, Pekinas tarsi užima aiškią poziciją, nurodančią, kad šalis aktyviau sieks pertvarkyti galiojusią pasaulio tvarką ir priversti vis daugiau šalių atsisakyti Vakarų taisyklėmis pagrįstos santvarkos.
Tačiau vis daugiau ekspertų ryžtasi prabilti apie tai, kad jei Vakarai, o ypač JAV, įsitrauks į diplomatines kovas dėl galimybės formuoti naują pasaulio tvarką, Amerika gali pralaimėti ir tuomet prarasti bet kokią teigiamą poziciją atnaujintame geopolitinės galios žemėlapyje[5].
Galbūt ne be reikalo Kinijos lyderis išvykdamas iš Maskvos savo kolegai V. Putinui užsiminė, kad „dabar vyksta pokyčiai, kurių nebuvo 100 metų“. Akivaizdu, kad didžiausių ir daugiausiai gyventojų turinčių pasaulio valstybių lyderiai siekia įtvirtinti į Aziją orientuotą aljansą, turintį aplenkti Vakarus ir kol kas, jiems taip puikiai sekasi.
