Arčiau debesų, arčiau rizikos: ką oro turbulencijos pokyčiai reiškia keleiviams
2024 metais skrydyje iš Londono į Singapūrą orlaivis, skridęs virš Mianmaro, pateko į stiprią turbulenciją. Per mažiau nei penkias sekundes lėktuvas smuko 178 pėdas, keleiviai skundėsi sužeidimais, kai kurie buvo pakelti iš sėdynių, salone išsiliejo karšti gėrimai ir iškrito daiktai. Vienas keleivis mirė nuo širdies smūgio, kiti patyrė lūžių ir pjautinių žaizdų.
Tyrimą atlikusi Singapūro transporto saugos tarnyba nustatė, kad lėktuvas greičiausiai skrido virš susidarančio konvekcinio aktyvumo zonos — reiškinio, susijusio su stipriais oro srautais debesyse. Tai — vienas iš dažniausių staigios, sunkiai prognozuojamos turbulencijos tipų.
Tokių incidentų daugėja. Remiantis Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos ataskaita, beveik 40 procentų visų sunkių sužalojimų skrydžiuose 2023 metais buvo susiję būtent su turbulencija.
Jungtinėse Valstijose nuo 2009 metų užfiksuota per 200 sunkių sužeidimų, kai asmenys pateko į ligoninę ilgesniam nei 48 valandų laikotarpiui. Dauguma jų buvo įgulos nariai, kurie tuo metu nebuvo prisisegę.
Kur dažniausiai patiriama stipri turbulencija?
Ypač dažnai stipri turbulencija fiksuojama virš Šiaurės Atlanto — tai maršrutai tarp Jungtinės Karalystės, JAV, Kanados ir Karibų. Per pastaruosius keturis dešimtmečius šioje oro erdvėje tokių reiškinių padaugėjo daugiau kaip 50 procentų. Tarp kitų rizikingų zonų — Rytų Azija, Šiaurės Afrika, Šiaurės Ramusis vandenynas, Šiaurės Amerika ir Artimieji Rytai[1].
Turbulencija skirstoma į tris pagrindines kategorijas: konvekcinę (susijusią su debesimis ir audromis), orografinę (oro judėjimas kalnuotose vietovėse) ir aiškaus dangaus turbulenciją. Pastaroji yra sunkiausiai numatoma — ji dažnai ištinka be jokių regimų ženklų, kai pasikeičia oro srautų greitis ar kryptis.
Severe turbulence, vadinamoji sunki turbulencija, apibrėžiama kaip viršijanti 1,5 G jėgą: tiek pakanka, kad neprisegtas žmogus būtų pakeltas iš savo vietos. Kasmet pasaulyje įvyksta apie 5 000 tokių incidentų.
Aviacijos industrija reaguoja: reikalinga prevencija ir pokyčiai
Oro bendrovės ir pilotai ieško būdų, kaip efektyviau išvengti pavojingų situacijų. Meteorologinės prognozės pagerėjo — šiuo metu galima nuspėti apie 75 procentus aiškaus dangaus turbulencijos atvejų, tuo metu prieš du dešimtmečius šis rodiklis siekė vos 60 procentų.
Oro linijos imasi konkrečių veiksmų. „Southwest Airlines“ pradėjo nutraukti salono aptarnavimą anksčiau — 18 000 pėdų aukštyje, kai anksčiau tai darydavo tik nuo 10 000 pėdų. Tokia praktika leidžia keleiviams ir įgulai greičiau prisisegti saugos diržus ir sumažinti riziką. „Korean Airlines“ nusprendė nebetiekti karštų makaronų ekonominės klasės keleiviams, nes fiksuotas padidėjęs susižalojimų dėl karšto maisto skaičius[2].
Kai kurie inžinieriai ir mokslininkai svarsto netradicinius sprendimus. Viename tyrime buvo analizuojama, kaip pelėdos stabilizuoja kūną skrendant per oro sroves — tokia sparnų konstrukcija galėtų būti pritaikyta lengviesiems orlaiviams. Austrų startuolis „Turbulence Solutions“ jau testuoja sistemą, kurioje sparno valdikliai reaguoja į oro pokyčius realiuoju laiku, kompensuodami sūkius. Ši technologija esą gali sumažinti vidutinio stiprumo turbulenciją net 80 procentų.
Taip pat kuriamos dirbtiniu intelektu paremtos sistemos, pavyzdžiui, FALCON algoritmas Kalifornijoje, kuris realiuoju laiku analizuoja oro srautų pasikeitimus ir reaguoja dar prieš pasireiškiant smūgiui. Tačiau tokios technologijos, ekspertų vertinimu, artimiausiais dešimtmečiais plačiai naudojamos nebus.
Ne tik saugumo klausimas, bet ir finansinės pasekmės
Be keleivių sužalojimų, turbulencija sukelia papildomų finansinių išlaidų. Įrangos patikrinimai, skrydžių nukreipimai, kompensacijos, vėlavimai ir net papildomas degalų sunaudojimas padidina oro bendrovių sąnaudas. AVTECH duomenimis, vienos bendrovės metinės išlaidos dėl turbulencijos gali svyruoti nuo 180 tūkst. iki 1,5 mln. svarų.
Eurocontrol nurodo, kad audrų vengimas skrydžiuose jau dabar kasmet priverčia lėktuvus įveikti papildomus šimtus tūkstančių kilometrų, o tai ne tik didina kuro sąnaudas, bet ir apkrauna oro erdvę. 2019 metais dėl oro sąlygų Europos oro bendrovės skrido vienu milijonu kilometrų daugiau, išmesdamos papildomai 19 000 tonų CO₂.
Ekspertai pabrėžia, kad keleivių saugumas labai priklauso nuo jų pačių elgesio. Pagrindinė taisyklė — visada prisisegti diržą, net kai užgesus įspėjimui to formaliai nebereikalaujama[3].
„Orlaivių sparnai testuojami ekstremaliomis sąlygomis — pavyzdžiui, 747 tipo lėktuvo sparnai bandomi lenkiant juos iki 25 laipsnių kampu. Tokios apkrovos realybėje nepasitaiko net pačios stipriausios turbulencijos metu“, sako buvęs pilotas ir instruktorius Chrisas Keane’as.
Vis dėlto keleivių nerimas išlieka. Apklausos rodo, kad daugiau nei 20 procentų Jungtinės Karalystės gyventojų bijo skristi. Kai kurie, kaip nervinga keleivė iš Norfolko, sako, kad „daugiau turbulencijos reiškia didesnę riziką, mažiau šansų išgyventi“.
Turbulencija greičiausiai išliks dažnas, bet įveikiamas reiškinys. Oro transporto saugumas pirmiausia priklauso nuo paruoštos įgulos, tikslių prognozių ir sąmoningų keleivių.
