- Vilnius turės nacionalinį stadioną? Planas tampa sunkiai įgyvendinamas
- Efektyvių statybų pavyzdys gali būti Kauno sporto halė
- Susitelkimas lėmė, kad sporto halė išdygo vos per pusę metų
Vilnius turės nacionalinį stadioną? Planas tampa sunkiai įgyvendinamas
Lietuvoje jau ištisus dešimtmečius tęsiasi diskusijos dėl nacionalinio stadiono statybų. Nors pastaraisiais metais buvo dedama daug vilčių, jog amžiaus statybos pagaliau bus užbaigtos, dabar šio projekto likimas vėl pakibo ant plauko.
Nacionalinio stadiono darbų projektą iš bendrovės „BaltCap“ perima įmonė „Hanner“. Šiam sprendimui pritarta šių metų vasarį.
Paskutiniuoju sprendimu numatyta, kad po indeksavimo sutarties, statybų kaina augs iki 157,2 mln. eurų, darbai esą turėtų būti užbaigti iki 2026 m.
Tai tik vienas iš daugelio ir galbūt net ne paskutinis planas, kuriuo siekiama Vilniuje pagaliau turėti nacionalinį stadioną. Tačiau abejonės ir toliau nesisklaido.
Juk iki šiol projektą vystė bendrovė „BaltCap“, kuri dabar susiduria su rimtomis problemomis. Metų pradžioje paaiškėjo, kad buvęs „BaltCap Infrastructure Fund“ partneris Šarūnas Stepukonis yra sulaikytas. Jis įtariamas pasisavinęs apie 40 mln. eurų kapitalo fondo lėšų, kurių dalį galimai pralošė kazino.
Tyrimą dėl Š. Stepukonio veiklos vykdo pati Europos Prokuratūra, jį atlikti pavesta Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybai (FNTT)[1]. Dėl Š. Stepukonio iš viso atliekami net du ikiteisminiai tyrimai.
Pirmajame jis įtariamas dėl maždaug 27 mln. eurų „BaltCap“ fondų lėšų pasisavinimo. Manoma, kad daugiau nei 20 mln. eurų Š. Stepukonis galėjo pralošti, o dalis pinigų iššvaistyta rizikingose investicijose.
Antrasis ikiteisminis tyrimas vykdomas dėl iš bendrovės „Paysera LT“ gautos informacijos apie į Š. Stepukonio sąskaitą iš lenkų įmonės pervestus 3,9 mln. eurų.
„BaltCap“ susidūrus su nepataisoma reputacijos žala, nacionalinio stadiono statybas perėmė „Hanner“. Tačiau ir toliau neapsieinama be problemų.
Įmonės vadovas Arvydas Avulis dėl perimto projekto jau sulaukė pastabų iš Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT); esą nacionalinį stadioną galima pastatyti už mažesnę kainą. Tačiau pats A. Avulis sako, kad nuolaidų jau buvo padaryta, o jis pats nežino, kaip pabaigti šį projektą už mažesnę kainą. Taip tarsi yra manipuliuojama susidariusia situacija: institucijos toliau kritikuojant A. Avulio planus, šis iš projekto gali pasitraukti. Tuomet stadiono statybos ir net kalbos apie jas vėl gali visiškai stoti.
Nors kol kas A. Avulis ir jo „Hanner“ toliau lieka įsipareigoję iki 2026 m. Vilniuje pastatyti nacionalinį stadioną ir kompleksą apie jį[2], visuomenėje šis planas vis dar vertinamas skeptiškai. Juk stadionas sostinėje statomas jau ištisus dešimtmečius, šį projektą lydi politinės intrigos bei aibė neatsakytų klausimų dėl skaidrumo.
Tokia situacija verčia kvestionuoti, ar Lietuva apskritai yra pajėgi įgyvendinti tokio masto projektus. Nors šiuo metu atsakymas į tokį klausimą galėtų būti labiau neigiamas, praeityje šalyje jau buvo sėkmingai užbaigti grandioziniai sporto kompleksai, o jų darbai vyko ne tik stebėtinai efektyviai, tačiau ir pigiai.
Efektyvių statybų pavyzdys gali būti Kauno sporto halė
Net ir toliau plėtojant šiuo metu tęsiamą statybų projektą, jis valstybei kainuos jau gerokai brangiau nei manyta iš pradžių. Stadionas atsieis šimtus milijonų eurų, nors mūsų kaimyninės valstybės panašius projektus sėkmingai užbaigia net keliolika kartų pigiau ir žymiai greičiau.
Pavyzdžiui, Lenkijoje, Plocko mieste modernus 15 000 vietų stadionas pastatytas per 4 m. nuo projekto pradžios; jis atidarytas pernai, o iš viso kainavo 170 mln. zlotų arba kiek daugiau nei 36 mln. eurų. Latvijoje stadionai taip pat statomi žymiai paprasčiau ir pigiau. Neseniai pasirodė žinia, kad Ryga imasi jau antrojo miesto stadiono projekto. Planuojama, kad naujas stadionas galėtų būti baigtas 2027 m., o statybų išlaidos sieks 50 mln. eurų.
Lietuvoje situacija kita. Stadionas pradėtas statyti dar 1987 m., tačiau darbai buvo sustabdyti 1993 m., o konstrukcijos ir pamatai buvo užkonservuoti. 2008 m. idėja projektą atkurti vėl atgimė, buvo atrasta 33,6 mln. eurų suma, tačiau to nepakako.
Neradus daugiau finansuotojų, darbai vėl stojo, o objektas taip ir liko stovėti apleistas. 2015 m. vėl pasirodė kalbų, kad Nacionalinio stadiono projektas gali būti atkurtas, tačiau tuomet vykęs koncesijos konkursas buvo pripažintas neteisėtu. Pradėjus dabartinį statybų etapą, buvo nugriauti jau 1993 m. užkonservuoti darbai. Taip stadionas yra statomas bei griaunamas jau aibę metų.
Matoma, kad dabartinis stadiono ir viso komplekso projektas vėl neapsieina be skandalų. Tačiau anksčiau tokios didelės reikšmės projektai Lietuvoje buvo vykdomi stebėtinai sėkmingi, o geriausias to pavyzdys yra dar prezidento Antano Smetonos laikais vykusios Kauno sporto halės statybos. Šio statybų projekto pradžia buvo 1938 m. gruodžio 5 d., o halė oficialiai pastatyta jau 1939 m. gegužės 15 d. Kaina, nors tuomet piktino visuomenę, tačiau iš tiesų taip pat buvo gana patraukli – pasiekė tik maždaug 400000 litų.
Susitelkimas lėmė, kad sporto halė išdygo vos per pusę metų
Pati idėja sporto halę turėti Kaune gimė greitai, gana netikėtai ir buvo nulemta sėkmės krepšinio aikštelėje. 1937 m. gegužės 7 d. Rygoje vykusiame II-ajame Europos krepšinio čempionate triumfavo Lietuva. Ši istorinė pergalė lėmė dar didesnį krepšinio išpopuliarėjimą. Kartu, tai reiškė, kad čempionai savo šalyje rengia kitą Europos krepšinio čempionatą[3].
Tačiau tam reikėjo arenos. Tuo metu Kaune tebuvo tik nedidelė sporto salė Kūno kultūros rūmuose, o joje tilpo tik vos per tūkstantį žiūrovų. Taip susiklostė aplinkybės pastatyti Kaune tuometinius tarptautinius reikalavimus atitinkančią sporto halę.
Netrukus prasidėjo sporto halės projektavimo darbai, kurie nebuvo lengvi. Statyba turėjo būti baigta per nepilną pusmetį, buvo šalta žiema. Galiausiai užduotį įgyvendinti pasiūlyta statybos inžinieriui-konstruktoriui Anatolijui Rozenbliumui, kuris per maždaug pusantro mėnesio paruošė projektą, pateikė užsakovams. Statybai buvo paskelbtas rangovo konkursas, kurį laimėjo Dovydo ir Gedalio Ilgovskių firma, bet sutartis sudaryta su Povilo Dėdelės firma.
1938 m. gruodžio 5 d. pradėta statyba. 1939 m. sausį buvo betonuojami pamatai, ruošiamos medžiagos. Per vasario ir kovo mėnesius būsimo pastato vietoje iškilo medinės, vėliau ir metalinės arkos. To meto žiniasklaida rašė, kad statybos „vasario ir kovo mėnesiais „sumobilizavo“, kiek tik surado, visus Kauno ir apylinkių šaltkalvius“. Iš tiesų, darbas nenutrūko net naktimis, vienu metu halę statė apie 300 žmonių.
Mūro darbai buvo sėkmingai baigti 1939 m. gegužės 10 d. Netrukus buvo baigtos įrengti tribūnos, išklotos medinės grindys, sumontuoti krepšiai, pažymėtos aikštelės ribos.
Visos Kauno sporto halės statybos truko tik pusę metų. Kodėl tuomet viskas vyko taip efektyviai? Atsakymas paprastas: daugeliui tai buvo tiesiog garbės ir reputacijos reikalas.
Vienas iš statybų meistrų tuometinei žiniasklaidai teigė, kad šio darbo ėmėsi, nes norėjo įrodyti, kad lietuviai sugeba savarankiškai dirbti ir kurti. Vienas iš šaltkalvių, stačiusių Kauno sporto halę teigė, kad ši užduotis iš tiesų buvo sudėtinga, dirbti buvo sunku, montuoti arkas teko net be darbo pirštinių, tačiau užduotį pavyko atlikti gerai ir laiku, o svarbiausia buvo drausmė ir kokybė[4].
Po 1939 m. Europos krepšinio pirmenybių tuometinis lenkų rinktinės treneris viešai pasidžiaugė Kauno sporto hale, nes tada apie tokią Varšuvoje niekas net nedrįso svajoti. O pirmenybėse apsilankęs prezidentas A. Smetona tada sakė:
„Lietuvai tenka garbė matyti šiuo gražiu pavasario metu Europos krepšinio rungtynes Kaune. Ir jųjų proga man yra malonu pasveikinti šio kilnaus žaidimo rengėjus, šeimininkus ir prašaliečius, ypatingai malonu šiems pasakyti: Sveiki atvykę, mielieji užsienio svečiai. Laimingai viešėkite pas mus, kaip pas save namie!“.
Visa Kauno sporto halės statyba, įskaitant projektavimą, kainavo apie 400 tūkst. litų, dalis šios sumos – 220 tūkst. litų – gauta išleidus obligacijas, kurios turėjo būti išpirktos dalimis per trejus metus.
Nors tuomet buvo nemažai pasipiktinusių, jog tiek pinigų skiriama sporto arenos statyboms, ilgainiui paaiškėjo, kad visos šios lėšos atsipirko su kaupu. Sporto halė stovi jau ištisus dešimtmečius ir matė ne vieną svarbų šalies sportininkų triumfą bei pasiekimą, ir tik 2019 m. buvo renovuota. Tuometinio darbų efektyvumo ir susitelkimo siekiant įgyvendinti šį projektą dabar galėtų pavydėti daugelis, ne tik liūdnai pagarsėjusio nacionalinio stadiono projekto įgyvendintojai.
O kol kas nacionalinio stadiono ateities klausimas ir toliau kelia įvairias diskusijas. Šiuo metu tolesnėms stadionu statyboms pritaria 35,5 proc. gyventojų. 36,3 proc. mano, kad kompleksas neturėtų būti statomas, nes toks stadionas jau yra Kaune. Dar 28 proc. neturi nuomonės šiuo klausimu. Tarp pačių sostinės gyventojų vilniečių, tolesnes stadiono statybas palaiko 38,1 proc., statybų nepalaiko – 26,2 proc., o nuomonės šiuo klausimu neturi 35,6 proc. gyventojų.
