<h2>Lietuvoje padaugėjo sergančiųjų psichologinėmis ligomis</h2>
<p>Visuomenėje gajus socialinės distancijos klausimas – įvedus karantino apribojimus, teko atskirti kartu gyvenančias šeimas nuo vienišų žmonių, kurie savo namų ūkį veda vieni. Psichologinę karantino naštą, deja, pajuto ne tik vieniši žmonės – karantinas be gailesčio smogė ir Lietuvos jaunimui, iki šiol gyvenusiam aktyvų gyvenimą, taip pat ir rizikos grupėms – asmenims, priklausomiems nuo alkoholio, narkotikų, kitų psichotropinių medžiagų, neįgaliems asmenims bei mūsų vienišiems senjorams. Ypatingai ši našta užgulė ir šeimas, auginančias mažamečius vaikus, kurie yra priversti tęsti mokymąsi namuose, nesimatyti su draugais, nelankyti mėgstamų būrelių ar užsiėmimų.</p>
<p>Poros, gyvenančios kartu ir kartu dirbančios iš namų, taipogi patiria sunkumų – nuolatinė buitinė trintis kelia nepatogumų, kurie dažnai virsta į buitinius konfliktus, o neretais atvejais – ir į smurtines apraiškas. Socialinė distancija veda tik prie dar didesnio nerimo ir psichinių sutrikimų tokių kaip depresija, nerimas, nemiga. Įsibėgėjus karantinui tokiomis ligomis sergantys žmonės jaučiasi dar prasčiau, nes negauna reikiamos paramos, didžioji dalis psichologų konsultacijų vyksta nuotoliniu būdu.</p>
<p>Visgi nepaneigsime fakto, kad žmogus – tai sociali būtybė, kuriai reikia nenutrūkstamai komunikuoti, būti suprastam, išklausytam ir patenkinti savo būtinuosius poreikius. Tik taip žmogus gali jaustis saugus. Tačiau šiuo atveju vyrauja kelios nuomonės. Vieni mano, jog žmogus yra neatsiejamas nuo gyvo bendravimo, o kiti mano, kad gyvename technologijų amžiuje, kuomet galime pasitelkti technologijas ir bendrauti nuotoliniu būdu.</p>
<p>Bet ar galime gyventi kraštutinumuose? Ar tikrai įmanoma, jog visiškas atskyrimas nuo gyvos komunikacijos arba visiškas „užsidarymas“ namuose vienam šeimos ūkiui, nepaveiktų žmogaus psichikos? Visgi šioje situacijoje žmogus gali būti laimingas tik tada, kai pats gali priimti sprendimą, kaip jam elgtis. O tam turi būti suteikta apsisprendimo, kaip norisi gyventi, laisvė.</p>
<p>Deja, bet daugelis psichologų sutinka, jog šiuo metu žmonija susiduria su psichologinės sveikatos sunkumais. Anot psichiatro Eugenijaus Laurinaičio, laisvės jausmas žmogui yra vienas iš svarbiausių dalykų, o šiomis dienomis medicininiai reikalavimai ir Vyriausybės rekomendacijos yra aukščiau žmogaus pasirinkimo laisvių. Tai tiesiogiai veikia žmogaus savivertę, žmogus jaučia, kad nebegali daryti to, ką darė anksčiau[1].</p>
<p>Sugrįžti į normalų gyvenimo ritmą tampa vis sudėtingiau – žmonėms sunkiau palaikyti gyvą kontaktą. Ypač sunku pradinukams, kuriems vėlgi reikia pratintis prie mokyklinės aplinkos.</p>
<p>Tačiau yra ir vienas geras dalykas – dėl karantino žmonės turėjo ir tebeturi galimybę pasimėgauti laisvesniu gyvenimo tempu – dirbantys iš namų gali daugiau laiko praleisti su šeima, namų aplinkoje.</p>
<p>Pastebėti ir kiti teigiami nuotolinio darbo aspektai – žmogus savo namuose jaučiasi laisviau ir patiria mažiau streso nei biure, ypatingai, jei santykiai su kolegomis įtempti. Nevykimas į darbą taipogi leidžia išvengti ir rytinio streso pramiegojus ar patekus į automobilių spūstį.</p>
<p>Vertinant mokinių mokymąsi nuotoliniu būdu pastebėta, kad šiuo klausimu nuomonių yra įvairių: vieni vaikai yra pasiilgę mokyklos ir draugų, o kitiems, ypatingai uždaresnio būdo vaikams, nuotolinis mokymasis tampa puikia galimybe labiau susikaupti mokslams nei triukšmingoje klasėje.</p>
<h2>Išaugęs smurtas ir skurdas šeimose tampa viena iš didžiausių problemų šalyje</h2>
<p><img src="77_CDN_URL/images/lockdown_problems.jpg" alt="Smurtas šeimoje ir karantinas" /></p>
<p>Nevyriausybinės organizacijos teigia, kad tokių sunkių metų smurto atžvilgiu dar nėra mačiusios. „SOS vaikai“ vadovė Panevėžyje Irma Zabulionytė teigia, jog Panevėžio apskrities policijos komisariatai sulaukia daugiau iškvietimų nei įprastai. Galima manyti, jog šeimos ar poros, iki karantino patyrusios tam tikrų tarpusavio problemų ir jų laiku neišsprendusios, dabar susiduria su dar didesnėmis problemomis, ypač, kai diena iš dienos turi būti kartu. O labdaros fondo „Gerovės trupinėlis“ savanorė Irena Dervinienė sako, jog metai išties sunkūs ir finansiškai – žmonės prašo nebe paramos daiktais, o tiesiog nupirkti maisto[2]. </p>
<p>Sunku ir rizikos grupėms – vieniši senoliai susiduria su dar didesne atskirtimi, kuomet artimieji negali jų atvykti aplankyti, padėti buityje, galų gale, šaltą žiemą padėti pakūrenti krosnį ar nuvežti į maisto prekių parduotuvę nusipirkti maisto. Juk net ne visi senoliai naudojasi mobilaus ryšio priemonėmis. O mūsų galimybės jiems padėti – labai apribotos, dėl to gana dažną slegia ir kaltės jausmas, kad negali deramai pasirūpinti artimaisiais.</p>
<p>Kenčia ir priklausomybių nuo alkoholio turintys asmenys – vis sunkiau darosi kovoti su alkoholizmo liūnu. Prieš karantiną metę gerti alkoholinius gėrimus, kai kurie juos pradėjo vartoti vėl – juk karantino metu neveikia savitarpio pagalbos grupės. Sudėtinga ir gauti pagalbą – dabar ji yra labiau tęstinė ir prieinam tiems, kurie gydėsi ir prieš karantiną.</p>
<p>Anot Respublikinio priklausomybės ligų centro direktoriaus, gydytojo Emilio Subatos, planinės konsultacijos ir hospitalizacijos yra atidėtos iki pandemijos pabaigos[3]. Alkoholizmas yra viena iš buitinio smurto priežasčių, tad šis užburtas ratas sukasi: asmuo nesusitvarko su priklausomybėmis, patiria namuose trintį. Taip asmens darbingumas sumažėja ir jis iš dalies arba visai netenka pajamų. Kaip jau minėta, galimi ir konfliktai, smurtas šeimoje.</p>
<p>Vis dėlto nuolatinis buvimas tik šeimoje nebūtinai yra neigiamą atspalvį turintis reiškinys. Žmonės, priversti nuolat būti kartu namuose, gali net pasitikrinti, ar jie tikrai yra tinkami vienas kitam, ar sugeba kartu išspręsti iškilusias problemas. </p>
<p>Darbo netekimas ar pajamų sumažėjimas gali tapti puikia priežastimi pakeisti karjeros kryptį ar žengti žingsnį ir pradėti dirbti papildomą darbą. Šeimoje tai gali netgi sutvirtinti santykius, ypač tais atvejais, kai du suaugę žmonės nusprendžia kartu imtis naujos veiklos, pavyzdžiui, įkurti seniai svajotą verslą.</p>
<h2>Prie karantino pasekmių didžiąja dalimi prisidėjo ir namų ūkių pajamų mažėjimas</h2>
<p><img src="77_CDN_URL/images/lockdown.jpg" alt="Karantino metu sumažėjo pajamos" /></p>
<p>Lietuvos banko duomenimis, net 29 proc. namų ūkių Lietuvoje patyrė finansinius sunkumus, 6 proc. teigia išvis praradę nuolatinį pajamų šaltinį[4]. Taigi, galime daryti išvadas, jog žmones kankina ne tik nežinia dėl rytojaus, bet ir stresas dėl finansinio saugumo. Uždaryti, bankrutuojantys smulkūs bei vidutiniai verslai atima iš šalies gyventojų darbo vietas, o darbdaviai, išsiuntę darbuotojus į prastovas arba neapmokamas atostogas, priversti sukti galvas, kaip išlaikyti ne tik patį verslą, bet ir darbo jėgą.</p>
<p>Uždarytos kirpyklos, grožio salonai, jaukios senamiesčio krautuvėlės, sporto klubai atėmė galimybes specialistams užsidirbti, oriai gyventi ir išlaikyti savo šeimas.</p>
<p>Menkos išmokos lėmė, kad smulkieji verslininkai priversti galvoti apie rytojų, kadangi išmokos pakanka vos susimokėti už būsto nuomą ir mokesčius, o maistui ir kitiems poreikiams nebelieka, todėl šie asmenys atsidūrė akligatvyje – yra priversti arba skolintis iš artimųjų ir draugų, arba gyventi iš santaupų, jei tokių yra sukaupę.</p>
<p>Banko teikiamos galimybės dėl laikino įmokų atidėjimo ir mokėjimo tik už palūkanas taip pat didelio ramybės jausmo nekelia – kad būtų sustabdytas įmokos mokėjimas, galite neatitikti reikiamų kriterijų, o net jeigu paslauga ir suteikiama, po tokių kredito atostogų vėliau turėsite „išlyginti“ bankui padarytą skriaudą ir mokėti didesnes įmokas nei iki atidėjimo.</p>
<p>Žmonių galimybės užsidirbti – labai ribotos. Daugelio profesijų žmonės skursta dėl draudimų dirbti, kiti negali susirasti pastovaus darbo dėl dabar populiarėjančių terminuotų darbo sutarčių, kurios apsaugo darbdavį, bet ne darbuotoją. Stambesnio kapitalo įmonės atidžiai apsvarsto kiekvieno naujo darbuotojo priėmimą, sumažina esamų darbo vietų kiekį, tad kandidatuojant į atsilaisvinusią poziciją šansai įsidarbinti mažėja dėl nemenkos konkurencijos.</p>
<p>Mažėjančios namų ūkių pajamos stipriai apriboja galimybes, o tai taip pat turi labai didelę įtaką psichinei sveikatai. Buvimas tarp keturių sienų ir negalėjimas sau leisti to, ką žmogus leisdavo sau anksčiau, turi tiesioginę įtaką savęs vertinimui ir motyvacijai dirbti. Todėl kai kurie, pasvėrę savo finansus nusprendžia, jog jiems apsimoka išvis nedirbti ir gauti bedarbio pašalpą. </p>
<p>Tiesa, tokios sąlygos gali nebūtinai sužlugdyti šeimą ar žmogaus asmenybę. Jei jomis pasinaudojama tinkamai, o žmogus pradeda galvoti, kur jis iki šiol bereikalingai išleisdavo pinigus, iš prastos finansinės situacijos galima išeiti net ir sutaupius. Egzistuoja ne vienas pavyzdys, kai žmonės, įvertinę epidemiologinę situaciją atsisakė tam tikrų pirkinių ir netgi sutaupė būsto remontui.</p>
<p>Suprastėjusi psichologinė, fizinė sveikata, nemiga, stresas, socialinė distancija, nuostoliai ir visa kita galiausiai priveda prie asmeninės krizės, kuomet jau būna per sunku sugrįžti į prieš tai buvusį gyvenimo ritmą. Vis dėlto žmogus – kūrybinga būtybė ir remiantis istorija, sugeba prisitaikyti prie įvairiausių gyvenimo sąlygų. Todėl senų įpročių atsisakyti nebūtina, bet juos pakeisti naujais – galima.</p>
<p>Tarkime, anksčiau nepraleisdavote jėgos treniruočių sporto klube. Dabar kuo puikiausiai tai galite paįvairinti – miegamųjų rajonų parkuose gausu treniruoklių, kuriais galite mankštintis, o rezultatus dar labiau sustiprinti vaikštant ilgas distancijas po įdomius objektus ar bėgant krosą. </p>
<p>Taip, ribojimai pamažu tampa mūsų kasdienybe, bet pozityvus situacijos matymas žmogų visąlaik išveda iš aklavietės. Galbūt ribojimų dėka labiau pažinsime kraštą, kuriame gyvename jau metų metus, bet nežinome jo atsiradimo istorijos ar nesame susipažinę su tam tikrais objektais?</p>
