Akimirka, kai dalis pasaulio atsidūrė ant karo slenksčio
Grūdų sandėlio meistras 62-iejų metų Bogusławas Wosas ir 60-ies metų traktorininkas Bogdanas Ciupekas – šie du žmonės žuvo per raketos smūgį Lenkijoje, kuri yra NATO narė ir tiesiogiai į karą tarp Rusijos bei Ukrainos neįsitraukusi šalis[1]. Dviejų nekaltų žmonių mirtys ir tūkstančių pasienio ruožo gyventojų baimė. Šiandien tai apibūdiname kaip netyčinį incidentą, kuris galėjo baigtis viso pasaulio tragedija, kai net nelaukiant tyrimo išvadų iš karto pasigirdo skubotos prielaidos, kad Lenkijoje nukrito ir du žmones užmušė Rusijos paleista raketa.
Pirmasis tarp metusiųjų šiuos kaltinimus buvo ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, tačiau NATO ir partneriai, skubiai atlikę tyrimą nustatė, kad tragediją į Lenkiją atnešusi raketa buvo paleista Ukrainos ginkluotų pajėgų.
Nepaisant to, visa kaltė yra permetama karą pradėjusiai Rusijai, o ne besiginančiai Ukrainai.
Dėl to Kremlius širsta ir reikalauja atsiprašymo, Ukraina ir toliau tikina, kad raketa – ne jos, o pasaulio žiniasklaida ir milijonai socialinių tinklų vartotojų atsikvėpė (kai kurie iš jų net nusivylė) – Trečiojo pasaulinio karo nebus. Bent jau kol kas.
Praėjus pirminiam šokui dėl įvykio Lenkijoje, dabar nerimą kelia ne tik ateityje galimas tokių incidentų pasikartojimas, tačiau ir didžiosios dalies žiniasklaidos siekis eskaluoti konfliktą, o ypač – Lietuvoje.
Jei sprendimus priimantys asmenys pasiduotų sensacingoms antraštėms ir skubotoms prielaidoms bei patys darytų tokias skubotas išvadas neturėdami įrodymų, šiandien jau tikriausiai gyventume kitoje pasaulinio karo realybėje.
Tačiau, kam to reikia? Juk plataus masto karas kainuoja žmonių gyvybes, galiausiai, net ekonomiką. Vis dėlto, karų ir konfliktų metu laimi ginkluotė. O būtent ginklų pramonė ir iš jos gaunamas milijoninis pelnas gali būti naudingas ne kam kitam, bet JAV, nors šiuo atveju į pavojingą situaciją Lenkijoje šios šalies lyderiai suragavo atsargiai ir ramiai.
Raketa atkeliavo iš Ukrainos, kaltininke tapo Rusija
Trečiadienį, po atlikto tyrimo ir eilės pokalbių su NATO sąjungininkais, Lenkija paskelbė, kad raketos smūgis šalies pasienyje su Ukraina, per kurį žuvo du žmonės, buvo netyčinis ir už jį atsakinga yra Ukrainos priešlėktuvinė gynyba[2].
Būtent tuo metu, kai raketa nukrito Lenkijos teritorijoje, Rusija bombardavo Ukrainą, surengdama išpuolį, per kurį eilinį kartą buvo pažeistas nuolat atakuojamas šalies elektros tinklas.
„Ukrainos gynyba leido savo raketas įvairiomis kryptimis, ir labai tikėtina, kad viena iš šių raketų, deja, nukrito Lenkijos teritorijoje. Nėra nieko, visiškai nieko, kas leistų manyti, kad tai buvo tyčinis išpuolis prieš Lenkiją“, – sakė Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda.
Šis vertinimas sutampa ir su JAV prezidento Joe Bideno išsakyta pozicija. Praėjus kelioms valandoms po incidento, J. Bidenas susilaikė nuo kaltinimų Rusijai metimo ir teigė, abejojantis, jog raketa buvo paleista rusų pajėgų.
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas Briuselyje vykusiame 30 valstybių karinio aljanso susitikime pritarė Lenkijos išvadoms, bet pabrėžė, kad dėl incidento kaltę prisiimti turi Rusija.
„Tai ne Ukrainos kaltė. Didžiausia atsakomybė tenka Rusijai“, – sakė J. Stoltenbergas.
Ukrainos prezidentas su partnerių išvadomis nesutinka, tačiau yra jį patį kaltinančių bandymu sukelti Trečiąjį pasaulinį karą
Tačiau Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis nėra linkęs sutikti su tokiomis partnerių išvadomis ir paprašė tolesnio tyrimo[3].
V. Zelenskis teigė, kad iš aukščiausio rango vadų gavo patikinimą, jog „tai nebuvo mūsų raketa “. Jis taip pat paragino leisti Ukrainos pareigūnams patekti į sprogimo vietą ir dalyvauti tyrime.
Tiesa, dalis socialinės žiniasklaidos vartotojų dabar jau skuba kaltinti ir Ukrainos prezidentą V. Zelenskį, jog šis bando sukelti pasaulyje naują karą[4].
„Ukraina vakar bandė pradėti Trečiąjį pasaulinį karą, kai Ukrainos raketa smogė NATO šaliai ir pražudė nekaltus civilius. Ukrainos vadovai meluoja ir kaltina Rusiją”, – rašo konservatyvusis JAV komentatorius Benny Johnsonas.
Savo ruožtu Rusija neigia, kad yra kaip nors susijusi su įvykiu Lenkijoje ir dėl kilusio tarptautinio, prie karo plataus masto slenksčio vos neprivedusio skandalo, į ambasadą iškvietė Lenkijos reikalų patikėtinį.
Pasaulio žiniasklaida, pasikliaujanti pirmaisiais lenkų pranešimais iš įvykio vietos, leido suprasti, kad dėl incidento iš tiesų kalta gali būti tik Rusija. Netrukus po raketos nukritimo, Lenkijos užsienio reikalų ministerijos pareiškime buvo nurodyta, kad ginklas pagamintas Rusijoje. Prezidentas A. Duda buvo kiek atsargesnis, sakydamas, kad greičiausiai tai buvo rusų gamybos raketa, tačiau jos kilmė vis dar tikrinama.
Tai pro akis neprasprūdo Kremliui, kuris apkaltino kai kurias Vakarų šalis, ypač pačią Lenkiją, „isteriška“ reakcija, tačiau pagyrė J. Bideną už santūrumą. Trečiadienį Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas žurnalistams sakė:
„Mes buvome dar vienos isteriškos, pašėlusios rusofobiškos reakcijos, kuri nebuvo pagrįsta jokiais realiais duomenimis, liudininkais. Noriu pakviesti atkreipti dėmesį į gana santūrią amerikiečių reakciją, kuri kontrastavo su visiškai isteriška Lenkijos ir daugelio kitų šalių reakcija.“
Beveik iškart po incidento Rusijos gynybos ministerija teigė, kad paskelbtos nuolaužų nuotraukos buvo identifikuotos kaip Ukrainos karinių oro pajėgų oro gynybos sistemos S-300 priešlėktuvinės valdomosios raketos elementai.
Detalią informaciją pateikusi Rusija, regis, visomis išgalėmis siekė išvengti to, apie ką suskubo kalbėti milijonai socialinių tinklų vartotojų – NATO 5-ojo straipsnio paskelbimo.
Nors karinės konfrontacijos su Vakarais išvengti pavyko, Rusija už jai mestus kaltinimus greitai neatleis. Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė spaudai Marija Zacharova net pareikalavo, kad Lenkija atsiprašytų Rusijos.
„Nejaugi Lenkijos agentūros, kurios leido sau antirusiškus išpuolius ir vidurnaktį skambino ambasadoriui Andrejevui, nenori atsiprašyti?“ – rašė ji „Telegram“ kanale.
Po naujienos iš Lenkijos, žiniasklaida pašėlo
Incidentas Lenkijoje socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje sukėlė seniai matytą aktyvumą ir beveik piktdžiugiškas diskusijas apie tai, ar NATO dabar bus priversta įsitraukti į karą ir smogti Rusijai[5].
Iš tiesų daug kas antradienio vakarą aktyviai ragino pradėti karą tarp dviejų didžiausių pasaulio branduolinių galybių.
Pasak George’o Beebe’o iš Quincy instituto, šis incidentas suteikia unikalią galimybę pamatyti, kaip krizės akimirkos, kurioms dažnai būdinga ribota informacija ir stiprios emocijos, sukuria sąlygas greitam eskalavimui.
„Mes visi vaikštome netoli katastrofos ribos, ir Jungtinės Valstijos neturėtų būti įsitikinusios, kad mūsų nepaveiks jėgos, kurių negalime kontroliuoti“, – sakė G. Beebe’as, anksčiau vadovavęs CŽV Rusijos analizės grupei.
Pirmieji požymiai, kad Lenkijoje kažkas negerai, pasirodė, kai „Reuters“ pranešė, kad Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis sušaukė skubų savo nacionalinio saugumo grupės posėdį. Netrukus Lenkijos žiniasklaidoje pasipylė pranešimai, kad neeilinio susirinkimo priežastis yra raketos smūgis.
Greitai pasirodė pirmieji sprogimo vaizdai, paskatinę kai kuriuos analitikus atkreipti dėmesį į tai, kad nuolaužos labai panašios į raketą S-300 – sovietmečiu sukurtos priešraketinės gynybos sistemos, kurią Kijevas naudoja ir šiandien, dalį. Po kelių minučių žinomi žiniasklaidos veikėjai jau ėmė raginti NATO taikyti 5-ąjį straipsnį.
Ukrainiečių žurnalistė Nika Melkozerova, turinti nemažai sekėjų Vakaruose, tviteryje parašė: „Taigi… 5 straipsnis?“ Po 20 minučių N. Melkozerova sušvelnino savo komentarą, ragindama suinteresuotas šalis „laukti oficialios informacijos“, tačiau žibalo į ugnį jau buvo įpilta.
Patikrintas NATO patikimumas
Taigi šiuo atveju ant kortos buvo pastatytas ne kas kita, o pats NATO, kaip kolektyvinės gynybos organizacijos patikimumas.
Spekuliacijos ir raginimai eskaluoti situaciją ir toliau aidėjo tuomet, kai pirmuosius komentarus pateikė Lenkijos lyderis, Ukrainos prezidentas ar aukščiausi Vakarų pareigūnai. Tie, kurie kalbėjo atsargiai ir šabloniškai, buvo kritikuojami, o tie, kurie jau buvo viena koja pasiryžę žengti į karo lauką – giriami.
Situaciją atvėsino tiek J. Bideno komentaras, kuriame jis sakė, kad „mažai tikėtina“, jog tai galėtų būti Rusijos paleista raketa, tiek ir gausesnis įvairesnės informacijos srautas.
Pasak eksperto G. Beebe’o, tokia įvykių trajektorija, prasidėjusi nuo pirminio pranešimo apie raketas, pataikiusias į Lenkijos teritoriją, išryškina JAV ir Ukrainos interesų skirtumą, kai kalbama apie tiesioginį NATO dalyvavimą konflikte.
„Šiuo požiūriu interesai aiškiai skiriasi, ir J. Bideno komanda buvo tinkamai atsargi rinkdama faktus apie tai, kas įvyko, ir neskubėdama spręsti apie galimus atsakomuosius veiksmus “[6].
Šis incidentas primena, kad krizių metu dezinformacija plinta greitai, o tai gali lemti pavojingą eskalaciją. Dėl to dar svarbiau, kad pagrindinės žiniasklaidos priemonės, atidžiai tikrintų informaciją ir vengtų ją pateikti pernelyg sensacingai.
Jei nebūtų laikomasi šaltakraujiškai, šios istorijos pasekmės, žinoma, galėjo būti katastrofiškos. Pagal NATO kolektyvinės gynybos principą vienos NATO narės užpuolimas gali būti laikomas visų narių užpuolimu. Todėl Rusijos raketų ataka prieš Lenkiją gali pareikalauti kolektyvinio NATO atsako, o tai atveria platesnio masto karo perspektyvą.
Kalbos apie karo eskalavimą netyla, o iš to pasipelnyti gali JAV
Nors dalis ekspertų mano, kad JAV ir Ukrainos interesai šioje karo stadijoje yra skirtingi, tokia prielaida natūraliai kelia klausimą: kokie gi yra JAV interesai?
Atsižvelgus į tai, kaip dalis JAV politikų, visuomenės veikėjų ir, žinoma, žiniasklaidos kompanijų skuba kalbėti apie Trečiąjį pasaulinį karą, galima numanyti, kad JAV šiuo metu žaidžia ginklų pramonės korta ir būtent iš jos siekia pasipelnyti.
Įtakingiausios verslo grupės, vadovaujančios užsienio politikai, yra JAV ginklų gamintojai.
Bombų gamintojams, tokiems kaip „Raytheon“ reikalingos aktyvaus konflikto zonos, kad būtų patenkinti Volstrito pelno lūkesčiai. Neramumai, pilietiniai karai ir konfliktai, panašu, Viduriniuosiuose Rytuose jau nebetenkina, todėl tikėtina, kad dabartiniu pelno šaltiniu tampa Ukraina.
Didelių prekių gamintojams reikia priešiškų santykių su didesnėmis valstybėmis, tokiomis kaip Rusija ir Kinija, kad pateisintų naujų lėktuvnešių, branduolinių povandeninių laivų, F-35 naikintuvų ir naujos kartos branduolinių bombų pardavimus.
Didelę įtaką daro ir JAV naudingųjų iškasenų gavybos pramonė, reikalaujanti bent 750 karinių bazių 80 šalių, kad užgniaužtų vietinių žmonių nepasitenkinimą, kurie galėtų pasipriešinti jų išteklių eksploatavimui užsienyje.
JAV Kongresas atleidžiamas nuo bet kokių reikšmingų etikos ar interesų konflikto taisyklių, susijusių su jo prižiūrimomis pramonės šakomis, jo nariams leidžiama imti rinkimų kampanijos pinigus ir kitas finansines paslaugas iš korporacijų, kurios pelnosi iš karo, ir tuo pat metu skirti mokesčių mokėtojų lėšų toms pačioms bendrovėms.
Konfliktas Ukrainoje buvo pelningas ginklų pramonei. Dar 2014 m. JAV remiamas perversmas, per kurį buvo nuverstas Rusijai palankus prezidentas Viktoras Janukovyčius, atvėrė duris Ukrainos ginklavimosi politikai.
Šių metų Rusijos invazija paspartino pelno prieaugį: Amerikos mokesčių mokėtojai be klausimų ar diskusijų turėjo iš JAV ginklų gamintojų nupirkti milijardų dolerių vertės ginklų, kurie turėjo būti išsiųsti į Ukrainą.
Ginklų pramonė dosniai skirsto savo pinigus tiek konservatyvioms, tiek liberalioms organizacijoms
Karo pramonės balsas girdimas net per jos analitinius centrus. Neseniai žurnale „Jacobin “ atlikta analizė parodė, kad iš 50 didžiausių analitinių centrų, kurių rėmėjai buvo atskleisti, 79 % gavo pinigų iš ginklų pramonės. Ginklų pramonė savo dosnumą skirsto tiek konservatyvioms organizacijoms, tokioms kaip „Heritage Foundation“ – kuri beje, neseniai paskelbė išvadas apie tai, kad JAV kariuomenė yra silpniausia per pastaruosius kelerius metus, tiek liberalioms, tokioms kaip „Center for American Progress“, kurios visos pritaria Pentagono išlaidoms.
JAV ginklų pramonė valdo ir veikia abi partijas ir neturi ko baimintis, jei partijų jėgų balansas keisis po vidurio kadencijos rinkimų. Nors Atstovų Rūmų respublikonų lyderio Kevino McCarthy teigimu, jei jo partija atgaus daugumą Atstovų Rūmuose, tokio masto ginkluotės paramos Ukrainai nebebus, tačiau ginklai ir toliau bus tiekiami, tuo neabejojama[7].
Galbūt dėl to neseniai atlikta „Gallup“ apklausa rodo, kad amerikiečių parama trečiajai politinei partijai yra rekordiškai didelė. Piliečiai pavargo nuo priešinančių partijų šūkių ir pažadų, kuriais dažnai yra slepiamas vienas bendras tikslas – pasipelnyti, prisidengus ginklų retorika, įstatymais ir pramone.
JAV – vis didesnis dėmesys kariuomenei
J. Bideno administracijos pastangos padėti Ukrainai kare su Rusija nušviečia dvi rimtas nacionalinio saugumo problemas: nepakankamas Gynybos departamento amunicijos atsargas ir sunkumus, su kuriais susiduria gynybos pramonės bazė, norėdama greitai padidinti svarbiausių ginklų gamybą.
Deja, šios problemos nenustebino aukštų gynybos sprendimų priėmėjų. Tiek vyriausybėje, tiek už jos ribų jau seniai pripažįstama, kad Pentagono amunicijos, ypač tiksliųjų ginklų, atsargos yra nepakankamos, kad būtų galima palaikyti daugiau nei kelis mėnesius trunkantį aukšto lygio konfliktą.
Be to, šaudmenų pramonės bazė ir tiekimo grandinės taip pat nėra pajėgios greitai papildyti ištuštėjusias atsargas arba padidinti svarbiausių ginklų sistemų gamybą. Būtina nedelsiant imtis veiksmų šioms dviem problemoms spręsti.
Tai reiškia jau ne „juodųjų gulbių“, bet „rožinių flamingų“ scenarijų: terminas „juodosios gulbės“ reiškia paprastai nenumatytus ir didelį poveikį turinčius įvykius; savo ruožtu „rožiniai flamingai“ apibrėžia nuspėjamą įvykį, į kurį nekreipiama dėmesio dėl galingų institucinių jėgų kognityvinių šališkumų.
Tiesa, po jau pasibaigusių JAV vidurio kadencijos rinkimų, tokių šališkumų gali būti mažiau. Tuomet, JAV gali iš tiesų sumažinti savo karinę paramą Ukrainai ir daugiau lėšų skirti savo pačios kariuomenei stiprinti. Tuomet, vienu šūviu nušauti du zuikiai: pasirūpinama savo nacionaliniu saugumo, o kartu ir valstybė remia milijardinę ginklų pramonę, iš kurios pelnosi tie patys įstatymų leidėjai[8].
Ukrainos karo laukas tampa ir naujų ginklų bandymų poligonu
O tuo, kad JAV vėl išleis milijardus ginkluotei – neabejojama. Ginklų pramonė tobulėja, ginklai tampa vis pažangesni ir net čia įsivyrauja savitos tendencijos. Pavyzdžiui, pažangiųjų gynybos mokslinių tyrimų agentūra (DARPA) siekia, kad išmaniosios kulkos taptų naujos kartos valdomąja karo ginkluote[9].
Karybos ekspertų teigimu, dėl preciziško tikslumo išmaniosios kulkos taptų pavojingesnės ir kartu gelbėtų nekaltų žmonių gyvybes, be to, 50 kalibro kulkos gali nukeliauti nemažą atstumą ir vis tiek išlaikyti pakankamai energijos nužudyti. Nepaisant akivaizdžių išmaniųjų kulkų technologijos privalumų, yra tam tikrų problemų, pradedant kaina. Tiesa, JAV atveju, kaina gali ir nerūpėti, lėšų kariuomenei, neabejojama, bus surasta.
O tokios naujos technologijos galiausiai bus bandomos tokiuose karuose kaip Ukrainos. Jau dabar skelbiama, kaip Vakarų naujosios karo bei karybos technologijos, ginklai bei įvairūs kovos su priešu metodai yra išbandomi mūšio lauke Ukrainoje. Prie tokių bandymų prisideda NATO šalys, tarp jų ir Lietuva[10].
Tačiau, jei mūsų šalies dalyvavimas tokiuose bandymuose gali nemaloniai stebinti dėl ypač ribotų mūsų karinių bei finansinių išteklių, JAV įsitraukimas gali būti laikomas savaime suprantamu dalyku.
