Kai baimė mirti tampa didesnė už patį pavojų

Šiandien daugelis žmonių Lietuvoje patyrė ne tik perspėjimą telefone. Jie patyrė kūno ir psichikos sukrėtimą.

Signalas. Žinutė apie galimą oro pavojų. Kvietimas slėptis.

Ir nors po kurio laiko atėjo naujas pranešimas, kad viskas gerai ir galima grįžti į įprastą gyvenimą, kūnas taip greitai nebegrįžta.

Vaikai rūsiuose. Tvankuma. Panika. Mokytojai, lydintys vaikus atgal į klases. Tėvai, bandantys viduje nusiraminti, nors patys išsigandę…

Tokiose situacijose organizmas įjungia ne „logiką“, o išlikimo režimą.

Ir labai dažnai didžiausią žalą padaro ne pats įvykis, o laukimas, siaubo vaizdiniai ir mintis: „Aš galiu mirti.“

Psichikai mirties baimė yra viena stipriausių apkrovų. Kūnas į ją reaguoja taip, tarsi pavojus jau vyktų čia ir dabar.

Pakinta kvėpavimas. Įsitempia raumenys. Kyla kortizolis. Sutrinka virškinimas. Silpsta racionalus mąstymas. Žmogus pradeda veikti instinktyviai.

Jeigu tokia būsena kartojasi dažnai arba užsitęsia, kūnas pradeda gyventi nuolatinėje grėsmėje. O tada atsiranda nemiga, panikos atakos, emocinis išsekimas, nerimas dėl vaikų, dirglumas, net psichosomatiniai simptomai.

Tačiau yra dar viena svarbi tema, apie kurią šiuolaikinis žmogus beveik nebenori kalbėti.

Mes gyvename taip, tarsi mirtis būtų „klaida“, kuri neturėtų egzistuoti.

Todėl kiekvienas priminimas apie gyvenimo trapumą sukelia milžinišką vidinį konfliktą.

💚 Bet tiesa paprasta: mes visi anksčiau ar vėliau mirsime. Niekas iš mūsų čia neatėjo amžinai.

Kai žmogus priima šią mintį ne teoriškai, o giliai viduje, baimės intensyvumas pradeda mažėti. Nes didžiausią siaubą dažnai kelia ne pati mirtis, o bandymas nuo jos psichologiškai pabėgti.

Daug dvasinių tradicijų mirtį mato ne kaip pabaigą, o kaip perėjimą. Kaip dar vieną transformaciją. Dar vieną gyvenimo ciklą.

Ir kartais ramybė ateina ne tada, kai gauname garantiją, kad viskas bus saugu, o tada, kai nustojame kovoti su pačia gyvenimo realybe.

🌿 Jeigu kažko negali visiškai kontroliuoti, lieka klausimas: kaip nori išgyventi tau duotą laiką? Panikoje. Ar kiek įmanoma sąmoningiau.

Net ir sudėtingu momentu galima rinktis: apkabinti vaiką, palaikyti kitą, kvėpuoti, melstis, juokauti, gerti arbatą, likti žmogumi, o ne vien baimės valdomu kūnu.

KĄ DARYTI, KAD KITĄ KARTĄ KŪNAS NEPULTŲ Į PANIKĄ?

1. NORMALIZUOK KŪNO REAKCIJĄ

Pirma reakcija į pavojų nėra „silpnumas“.

Tai biologija.

Kūnas sukurtas reaguoti į grėsmę. Problema prasideda tada, kai po pavojaus žmogus nebegrįžta į saugumo būseną.

Todėl po tokių įvykių labai svarbu ne slopinti emocijas, o padėti nervų sistemai „uždaryti ciklą“.

2. GRĮŽK Į KŪNĄ

Panika žmogų išmeta į galvą ir katastrofinius scenarijus.

Psichosomatikoje labai svarbu grąžinti dėmesį į kūną.

Praktiškai:

• lėtai iškvėpk ilgiau nei įkvepi;
• stipriai remk pėdas į žemę;
• apsidairyk ir įvardink 5 daiktus, kuriuos matai;
• apkabink save ar artimą žmogų.

Tai siunčia signalą nervų sistemai: „Šiuo momentu aš gyvas ir saugus.“

3. NESTIPRINK PANIKOS INFORMACIJA

Po streso žmonės dažnai pradeda:

nuolat skaityti naujienas;
tikrinti telefoną;
žiūrėti katastrofinius video;
dalintis gandais.

Taip nervų sistema negauna poilsio.

Kartais psichikai sveikiau išjungti telefoną ir išeiti pasivaikščioti, negu dar tris valandas „sekti situaciją“.

4. STEBĖK SAVO KONFLIKTĄ

Psichosomatikos požiūriu stipriausiai mus veikia ne pats faktas, o vidinis konfliktas.

Vienam žmogui aktyvuojasi:

• teritorijos praradimo baimė;
• grėsmė vaikams;
• bejėgiškumas;
• kontrolės praradimas.

Kitam — senos traumos iš vaikystės.

Paklausk savęs: Kas mane labiausiai išgąsdino?

Ne teoriškai. O iš tikrųjų.

Mirtis? Uždara erdvė? Vaikų verksmas? Bejėgiškumas? Mintis, kad negalėsi apsaugoti šeimos?

Kai konfliktas tampa sąmoningas, kūnas pradeda mažiau kovoti.

5. TRENIRUOK RAMYBĘ IŠ ANKSTO

Krizės metu mes nesukuriame naujos reakcijos. Mes naudojame tai, ką nervų sistema jau moka.

Todėl svarbu kasdienybėje mokytis:

lėto kvėpavimo;

meditacijos;

maldos;

kūno atpalaidavimo techniku;

daugiau būti gamtoje;

pakankamai miegoti;

gerti esminius vitaminus nervų sistemai (magnis, B grupė).

Perkrauta nervų sistema į pavojų reaguoja daug stipriau.

6. KALBĖK SU VAIKAIS RAMIAI

Vaikai pirmiausia reaguoja ne į įvykį, o į suaugusiojo būseną. Jeigu suaugęs panikuoja, vaiko kūnas gauna signalą: „Mes neišgyvensime.“

Todėl svarbiausia ne „tobuli žodžiai“, o tavo vidinė būsena. Kartais užtenka: „Taip, buvo baisu. Bet dabar mes kartu. Ir šiuo momentu viskas gerai.“ Tai nervų sistemai veikia stipriau nei ilgi paaiškinimai.

IR DAR VIENAS SVARBUS MOMENTAS

Daugelis žmonių po stipraus streso bando save „nuraminti“ cukrumi.

Saldumynais. Greitu maistu. Alkoholiu. Nuolatiniu užkandžiavimu. Kartais — ir stipriais raminamaisiais.

Nes organizmas ieško greito dopamino ir saugumo jausmo. Tačiau problema niekur nedingsta. Mes tiesiog trumpam užslopiname nervų sistemą.

Tikras saugumo jausmas prasideda ne nuo cukraus. O nuo gebėjimo išbūti gyvenime net tada, kai jis neapibrėžtas.

Pirma pagalba yra suprasti savo reakciją į pavojų. Ką darei tuo metu? Sustingai? Pradėjai veikti? Panikavai? Juokavai? Puolei skambinti artimiesiems? O gal kūnas tiesiog „atsijungė“?

Įgarsinti jausmus ir pasidalinti savo išgyvenimais — viena pirmųjų psichologinės pagalbos formų, kad įvykis netaptų trauma.

Kai viską laikome savyje, kūnas dažnai ir toliau gyvena taip, tarsi pavojus dar nesibaigė.

Kartais užtenka būti išgirstam. Išsakyti: „Man buvo labai baisu.“ „Pasimečiau.“ „Negalėjau nusiraminti.“ „Išsigandau dėl vaikų.“

Tokiu būdu nervų sistema pamažu supranta: „Tai jau praėjo.“

„Ramybės!” – linki Viktorija, astropsichologė, šeimos konsteliacijų vedlė ir pokyčių mentorė.