Daugiausiai mandatų savivaldos rinkimuose susirinko socialdemokratai
Praūžus ilgai lauktiems savivaldos rinkimams, rinkėjų emocijos kiek atslūgo – vieni ramiai džiaugiasi išsirinktais merais, kiti su nekantrumu laukia antrojo rinkimų turo ir nerimastingai stebi politinę areną. Visgi, praūžę rinkimai parodė daugiau nei galėjo – nuo to, kaip kai kurios partijos nemoka susitaikyti su pralaimėjimais, iki to, kad patys žmonės, kaip išsireiškė į Kauno miesto merus kandidatavęs konservatorius Vytautas Juozapaitis, serga Stokholmo sindromu ir mina į tą pačią krūvą kelis kartus iš eilės, nors eidami ir keikiasi kaip smirda.
Ankstų pirmadienio rytą Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) paskelbus įvykusių rinkimų rezultatus paaiškėjo, kad į priekį išsiveržė trys lyderių pozicijas užėmusios politinės partijos: daugiausiai merų mandatų gavo socialdemokratai ir konservatoriai, o trečioje vietoje liko „valstiečiai“. Iš viso socialdemokratų sąskaitoje – 367 tarybų narių ir merų mandatai, konservatorių – 241, o „valstiečiai“ tenkinsis 186 mandatais[1].
Ką gi mums rodo socialdemokratų pergalė ir antroje vietoje likę konservatoriai? Akivaizdu, kad visuomenė nebeatskiria pelų nuo grūdų ir balsuoja už tuos, kuriais labiausiai ir piktinasi. Nepaisant viešoje erdvėje kartas nuo karto kylančio pykčio dėl socdemų dvilypumo, žmonės jiems negaili savo balsų ir nebesupranta, kad šioje partijoje jos atstovaujamų vertybių belikę tiek, kiek liko tikrojo konservatyvizmo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijoje. Kitaip tariant, tai partija, kuri sutiks su viskuo, ko reikia žmonėms, ir priešinsis viskam, kam priešinsis didžioji visuomenės dalis.
Keista, tačiau konservatoriai liko antroje vietoje, o į politinį dugną jų nenustūmė nei sukrėtęs pedofilijos skandalas, nei augantis visuomenės pasipiktinimas aukštomis energetikos, maisto produktų kainomis.
Balsų socialdemokratams neatėmė ir Klaipėdos miesto mero Vytauto Grubliausko priglaudimas po savo sparneliu nepaisant to, kad politikas visą gyvenimą atstovavo liberalioms vertybėms. Bet ko gi dėl valdžios nepadarysi. Ir kartais tie sprendimai nebūtinai turi visiems tikti ir įtikti.
„Opozicinė“ partija panoro draugauti su konservatoriais
Ir ilgai laukti netruko, kol pasimatė tikrieji socialdemokratų užmojai – žmonės, balsavę už kandidatus iš šios partijos, panašu, kad iš tiesų balsavo už konservatorius, mat pastarieji, panašu, nusiteikę „rimtai“ paimti sostinės valdymo vairą į savo rankas.
Lietuvos regionų frakcijos narys Remigijus Žemaitaitis rėžė, kad tokio „netikėto“ posūkio ilgai laukti neteko ir socialdemokratai nusprendė eiti kartu su konservatoriais nepaisant to, kad iki rinkimų šių dviejų skirtingų partijų atstovai kabinosi vieni kitiems į atlapus ir vaidino „amžinus konkurentus“.
„Kiek dar kartų Tautą šios dvi partijos mulkins, kad pastarieji suprastų, skirtumo tarp konservų ir socdemų nėra, o greičiau reikia dėti = ženklą! Tikiuosi, Vilniaus rinkėjai priims protingą sprendimą“, – savo feisbuko paskyroje rašė politikas.
Pirmadienį konservatorių kandidatas į Vilniaus merus V. Benkunskas pareiškė, kad kol kas svarstoma, jog valdančiosios koalicijos branduolį Vilniaus taryboje galėtų sudaryti konservatoriai, socialdemokratai ir „laisviečiai“[2].
Visgi, nors neperšokus duobės verčiau nesakyti „op“, V. Benkunskas apsidraudė, kad dar reikia sulaukti antrojo turo ir jo rezultatų, bet vizija daugmaž aiški, o iš partijų taip pat gautas ir atgalinis ryšys, kad tokie pokalbiai jas domina.
Tačiau taip įvyks ne tik sostinėje, bet, tikėtina, ir kituose miestuose – nejaugi dvi lyderių pozicijas užimančios partijos norės atsisakyti didesnės galios? Natūralu, kad politiniai „oponentai“ jungsis, kad tik išlaikytų kuo didesnę savo įtaką.
Tiesa, dėl Vilniaus miesto mero posto V. Benkunskas dar turės susikauti su Artūru Zuoku antrajame ture, o skirtumas tarp šių dviejų kandidatų nebuvo labai žymus.
Viešas santykių aiškinimasis nepadėjo nei demokratams, nei „valstiečiams“
Savo įžvalgomis šių rinkimų tema pasidalino ir advokatas Ignas Vėgėlė, pasidžiaugęs, kad nepaisant to, kad buvo daroma viskas, jog nepriklausomų komitetų ir kandidatų savivaldoje neliktų (savivaldos rinkimų išvakarėse priimant rinkimų kodeksą, komitetus prilyginus politinėms partijoms), jie atsilaikė ir dauguma didžiųjų miestų bus valdomi rinkimų komitetų.
Tačiau nuostabą sukėlė šis tas daugiau – pavyzdžiui, sostinės atvejis skėlė visišką antausį „laisviečiams“ ir jų kandidatui į merus Tomui Vytautui Raskevičiui. O štai likus nepilnai dviem metams iki Seimo ir prezidento rinkimų, I. Vėgėlė bent jau tikisi, kad centrinės valdžios neveiksnumas privers permąstyti ir tuos, kurie dabar dar balsavo už konservatorių atstovus.
Paaiškėjus, kad į savivaldos rinkimų lyderių gretas stoja konservatoriai, advokatas puola raminti, kad šie rinkimai neatspindi galimo būsimų parlamento rinkimų scenarijaus, bet parodo šiokias tokias tendencijas – pavyzdžiui tai, kad tiek valdančioji dauguma, tiek Laisvės partija stumiami į užribį, o vieši politiniai kivirčai balsų taipogi nepriduoda, kaip antai pastaruoju metu mėgo daryti Demokratų partijos „Vardan Lietuvos“ lyderis Saulius Skernelis ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderis Ramūnas Karbauskis.
Kai kurie miestai nepasidavė nuomonės formuotojų įtakai ir brukamiems merams
Tuo pačiu vertėtų pasidžiaugti, kad šie rinkimai parodė ir tai, kad kai kurie miestai puikiai žino, ko norintys ir tarp kandidatų nesiblaško nepaisydami prieš rinkimus išpūsto burbulo žiniasklaidoje ir pačių įvairiausių mėginimų kai kuriuos kandidatus sutrypti. Laikinoji sostinė Kaunas puikiai atstovėjo savo interesus ir suprato, kad gražus balsas yra tinkamas dainuoti scenoje, bet ne lopyti gatves ir statyti naujus tiltus.
Kauniečiai balsų dauguma nusprendė, kad geresnio kandidato į miesto vadus nei jau trečią kadenciją eisiantis Visvaldas Matijošaitis šiuo metu nėra ir vėl balsų dauguma (surinko 58,33 proc. balsų) savo merui suteikė trečiąjį šansą, nors, neslepiama, kad mero populiarumas sumenko ir mandatų savivaldybės taryboje buvo gauta mažiau.
Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto prodekanas, lektorius dr. Mindaugas Norkevčius atkreipė dėmesį, kad jei per praėjusius rinkimus „Vieningas Kaunas“ buvo gavęs 32 mandatus, tai per šiuos gavo šešiais mažiau, kas lėmė, kad konservatoriai be didelių pastangų išlaikė savo turėtus 8 mandatus[3].
Nepaisant to, V. Matijošaičio populiarumo kauniečių gretose nesužlugdė ir tokios skambios akcijos kaip „Viso, Visvaldai“ ir taipogi kandidatų sąraše buvusio Laisvės partijos atstovo Manto Bertulio „pasispardymai“ imituojant mero brolį dvynį.
Savo stuburą šį kartą parodė ir tie patys klaipėdiečiai, nusprendę nebalsuoti už partines vėliavas it kojines keičiantį merą V. Grubliauską, o vietoje to iškeliant kitus du favoritus – Arvydą Vaitkų ir Audrių Petrošių.
Nepasisekė ir garsiai iš konservatorių išmėžtam Mykolui Majauskui, kuris pagal surinktų balsų skaičių liko trečias po V. Benkunsko ir A. Zuoko (surinko 10,63 proc. balsų)[4].
Pastebima auganti rinkimų reikšmė gyventojams
Politologai taip pat užfiksavo, kad žmonės šių rinkimų metu buvo linkę aktyviau balsuoti ir taip išreikšti savo politinę valią. Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) politologės Ainės Ramonaitės, nors dramatiški pokyčiai šių rinkimų metu ir nebuvo stebimi, rinkėjų aktyvumas buvo didesnis nei 2020 metais renkant naują parlamentą[5].
TSPMI atstovas Mažvydas Jastramskis taip pat pridūrė, kad lyginant su praėjusiais savivaldos rinkimais, šių metu rinkėjų aktyvumas išaugo maždaug procentiniu punktu.
Tokius pokyčius politologai aiškina ryškiau nušviestu priešrinkiminiu laikotarpiu, taip pat įvykusiomis reformomis, susijusiomis su rinkimų komitetais bei praėjusiu nemažu laiko tarpu nuo 2020 metais įvykusių Seimo rinkimų.
