Tai ne balsavimas dėl narystės: „taip“ reikštų derybų atnaujinimą ir galimą antrą referendumą jau 2028 metais
Rugpjūčio 29 dieną Islandijoje vyksiantis referendumas gali tapti vienu svarbiausių šalies politinių sprendimų per pastaruosius dešimtmečius. Tačiau jo formuluotę svarbu suprasti tiksliai: islandai dar nebalsuos, ar nori tapti Europos Sąjungos piliečiais. Jie spręs, ar suteikti vyriausybei mandatą atnaujinti prieš 13 metų sustabdytas stojimo derybas su Briuseliu.
Jeigu laimėtų „taip“, Islandija vėl sėstų prie derybų stalo su ES. Europos Komisijos vertinimu, procesas galėtų vykti gana greitai – maždaug 1–2 metus, nes šalis jau dabar yra labai glaudžiai integruota į Europos ekonominę ir teisinę erdvę. Tik pasiekus konkretų stojimo susitarimą islandams būtų pateiktas antras ir galutinis klausimas: ar priimti suderėtas narystės sąlygas. Toks referendumas galėtų įvykti maždaug 2028 metais.
Ministrė pirmininkė Kristrún Frostadóttir pabrėžia, kad dabartinis balsavimas turi suteikti mandatą deryboms, o galutinį sprendimą vis tiek priimtų šalies gyventojai. Kitaip tariant, rugpjūčio 29-ąją islandai balsuos pirmiausia už teisę sužinoti, kokias konkrečias narystės sąlygas Briuselis galėtų pasiūlyti.
Jeigu laimėtų „ne“, dabartinė vyriausybė žada klausimą ilgam užverti. Referendumas todėl šalies politikoje pateikiamas beveik kaip „dabar arba niekada“ pasirinkimas: pradėti antrą bandymą derėtis dėl narystės arba bent artimiausiems metams išsaugoti dabartinį modelį.
Apklausos rodo beveik idealią lygybę – viename tyrime už ir prieš derybas pasisako po 46 proc. islandų
Likus mažiau nei savaitei iki referendumo jo baigties praktiškai neįmanoma prognozuoti. Liepos mėnesį bendrovės „Maskína“ apklausoje 53 proc. respondentų teigė ketinantys balsuoti už derybų atnaujinimą, o 47 proc. – prieš.
Tačiau rugpjūtį atlikta „Gallup“ apklausa parodė visiškai kitokį vaizdą: už derybas buvo 46 proc. rinkėjų, prieš – taip pat 46 proc., dar 8 proc. nebuvo apsisprendę. Esant tokiam rezultatui, referendumo baigtį gali nulemti keli procentai rinkėjų ir jų aktyvumas balsavimo dieną.
Dar viena svarbi detalė – parama deryboms nėra tas pats, kas parama narystei. Apklausos rodo, kad dalis islandų sutinka pradėti derybas ir pamatyti galutinį pasiūlymą, tačiau šiuo metu nebūtinai balsuotų už pačią narystę ES.
Todėl galimas „taip“ rugpjūčio 29 dieną dar nereikštų, kad Islandija politiškai apsisprendė tapti 28-ąja Europos Sąjungos nare. Tačiau tai būtų didžiausias šalies posūkis ES link nuo 2009 metų ir atnaujintų procesą, kuris daugiau kaip dešimtmetį buvo praktiškai įšaldytas.
Islandija jau yra ES bendrojoje rinkoje ir Šengeno erdvėje, tačiau neturi balso priimant daugelį taisyklių, kurias pati privalo taikyti
Islandijos santykis su Europos Sąjunga neįprastas tuo, kad ekonominiu požiūriu ji jau dabar yra daug arčiau ES nei dauguma oficialių šalių kandidačių. Nuo 1994 metų Islandija priklauso Europos ekonominei erdvei, todėl dalyvauja ES bendrojoje rinkoje kartu su Norvegija ir Lichtenšteinu.
Islandija taip pat priklauso Šengeno erdvei ir Europos laisvosios prekybos asociacijai. Jos piliečiai bei įmonės naudojasi didele dalimi tų pačių laisvo žmonių, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimo privalumų kaip ES piliečiai ir bendrovės.
Kartu Islandija į nacionalinę teisę perkelia didelę dalį ES bendrosios rinkos teisės aktų ir dalyvauja įvairiose Sąjungos programose bei agentūrose. Europos Komisijos duomenimis, maždaug du trečdaliai Islandijos užsienio prekybos vyksta su ES valstybėmis.
Pagrindinis dabartinio modelio paradoksas yra politinis. Islandija taiko daugelį Briuselyje sukurtų taisyklių, tačiau neturi savo eurokomisaro, europarlamentarų ar balsavimo teisės Europos Vadovų Taryboje. Narystės šalininkams tai yra argumentas, kad šalis jau moka didelę integracijos kainą, tačiau neturi proporcingos įtakos sprendimams. Priešininkams būtent dabartinė sistema atrodo patraukli, nes leidžia naudotis bendrąja rinka neperduodant Briuseliui tiek galių, kiek perduoda visateisės ES narės.
Žvejyba, sudaranti apie 40 proc. Islandijos eksporto, gali tapti sunkiausiu stojimo derybų klausimu
Didžiausias būsimo konflikto su Briuseliu taškas yra ne valiuta, migracija ar net šalies suverenitetas abstrakčiąja prasme. Tai žuvis. Žuvys ir jūrų produktai sudaro apie 40 proc. viso Islandijos eksporto, o šalies ekonominė nepriklausomybė istoriškai glaudžiai susijusi su gebėjimu pačiai valdyti aplinkines žvejybos zonas.
Islandijos žvejybos sektorius baiminasi ES bendrosios žuvininkystės politikos. ES valstybėse žvejybos kvotos, išteklių apsauga ir dalis prieigos prie vandenų koordinuojama bendru lygmeniu. Islandijos žvejybos įmonių federacija SFS perspėja, kad narystė gali reikšti, jog valstybė prarastų dalį galimybių veikti kaip visiškai savarankiška pakrantės valstybė.
Šis klausimas islandams yra ir istorinis. XX amžiaus viduryje Islandija kelis kartus konfliktavo su Jungtine Karalyste per vadinamuosius menkių karus, palaipsniui išplėsdama savo išskirtinę žvejybos zoną. Islandijos pakrančių apsaugos laivai net pjaustė britų tralerių tinklus, o Londonas į regioną siuntė Karališkojo laivyno fregatas. Galiausiai Islandija apgynė 200 jūrmylių ekonominę zoną.
Todėl žvejybos kvota šalyje yra gerokai daugiau nei ekonominė formulė. Daliai visuomenės tai yra valstybės suvereniteto simbolis. Būtent žvejybos klausimas smarkiai apsunkino ir ankstesnes derybas su ES, o dabartinė vyriausybė pripažįsta, kad žuvininkystės ir žemės ūkio skyriai vėl būtų sunkiausi.
Briuselis signalizuoja galintis ieškoti išimčių Islandijai, tačiau jos sukurtų precedentą kitoms ES žvejybos valstybėms
Europos Komisija kol kas vengia kištis į pačią Islandijos referendumo kampaniją, tačiau jos atstovai signalizuoja, kad žuvininkystės klausimu galėtų būti ieškoma nestandartinio sprendimo. Už plėtrą atsakinga Europos Komisijos narė Marta Kos yra pabrėžusi, kad Islandijos specifika žvejybos ir žemės ūkio srityse Briuseliui gerai žinoma.
Reikjavikas tikriausiai reikalautų specialių sąlygų arba išimčių iš dalies ES bendrosios žuvininkystės politikos. Tokios išimtys politiškai įmanomos, nes stojimo sutartyse šalims neretai suteikiami pereinamieji laikotarpiai ar specialūs režimai.
Tačiau Islandijos atvejis galėtų sukelti kitą problemą. Airijos žvejybos organizacijos jau pradėjo kelti klausimą, kodėl Islandijai turėtų būti suteiktos išskirtinės sąlygos, kurių neturi dabartinės ES narės. Jei Briuselis Reikjavikui suteiktų plačias išimtis, panašių privilegijų galėtų pareikalauti ir kitos valstybės.
Todėl žuvininkystė gali tapti tikru derybų išbandymu: Islandijai ji yra strategiškai ir politiškai gyvybiškai svarbi, o visos ES ekonomikos mastu – palyginti nedidelė sritis. Briuseliui teks spręsti, ar verta dėl bendros žvejybos politikos rizikuoti geopolitiškai svarbios Šiaurės Atlanto valstybės naryste.
2009 metais Islandija jau bandė stoti į ES ir spėjo uždaryti 11 iš 33 derybinių skyrių
Dabartinis procesas nėra pradžia nuo nulio. Islandija oficialią paraišką dėl narystės ES pateikė 2009 metų liepą, praėjus mažiau nei metams po katastrofiškos šalies bankų sistemos griūties.
2008 metų finansų krizė ypač stipriai smogė mažai Islandijos ekonomikai. Žlugo didžiausi šalies bankai, smarkiai nuvertėjo Islandijos krona, kilo infliacija, o valstybė turėjo imtis itin griežtų stabilizavimo priemonių. Tuo metu euro ir ES narystės idėja daugeliui islandų atrodė kaip galimas finansinio stabilumo garantas.
Stojimo derybos oficialiai pradėtos 2010 metais. Iki jų sustabdymo buvo atverti 27 derybiniai skyriai, o 11 iš jų – preliminariai uždaryti. Tai reiškia, kad jeigu islandai dabar balsuotų „taip“, Briuseliui nereikėtų viso proceso pradėti nuo pat pradžių.
2013 metais į valdžią atėjusi euroskeptiška vyriausybė derybas sustabdė. 2015 metais Reikjavikas informavo Briuselį, kad Islandija nebenori būti laikoma šalimi kandidate. Klausimas iš esmės buvo užšaldytas iki 2024 metų, kai į valdžią atėjusi nauja koalicija į savo programą įrašė referendumą dėl derybų atnaujinimo.
Galimybė ateityje pereiti prie euro vilioja dėl aukštų palūkanų, tačiau Islandijos krona taip pat yra ekonominės nepriklausomybės įrankis
Dar vienas svarbus kampanijos klausimas – Islandijos krona. Narystė ES teoriškai atvertų kelią ateityje prisijungti prie euro zonos, nors tai neįvyktų automatiškai iškart po įstojimo.
Narystės šalininkai argumentuoja, kad mažos šalies valiuta yra jautri tarptautiniams kapitalo srautams ir ekonominiams sukrėtimams. Islandijoje palūkanos istoriškai dažnai būna gerokai aukštesnės nei euro zonoje, todėl būsto paskolos ir verslo finansavimas gyventojams bei įmonėms kainuoja brangiau.
Euro įvedimas galėtų sumažinti valiutos kurso riziką prekiaujant su pagrindiniais Islandijos partneriais Europoje ir teoriškai prisidėti prie mažesnių ilgalaikių palūkanų. Pastarųjų metų aukštos gyvenimo išlaidos tapo vienu argumentų, kodėl ES klausimas vėl grįžo į politinę darbotvarkę.
Tačiau kronos šalininkai mato priešingą pranašumą. Nuosava valiuta ekonominių krizių metu gali silpnėti ir tokiu būdu padėti eksportui, turizmui bei ekonomikos prisitaikymui. Įsivedusi eurą Islandija pinigų politikos kontrolę perduotų Europos Centriniam Bankui, o palūkanų normas Frankfurte tektų nustatyti visai euro zonai, o ne konkrečiai 400 tūkst. gyventojų turinčiai Islandijai.
Arkties geopolitika suteikė referendumui reikšmę, kurios Islandijos narystės klausimas neturėjo 2009 metais
Jei 2009 metais Islandijos diskusiją daugiausia skatino finansinė krizė, 2026 metais prie ekonomikos prisidėjo visiškai kitoks klausimas – geopolitika. Arkties ir Šiaurės Atlanto strateginė reikšmė per pastaruosius metus smarkiai išaugo.
Islandija yra vadinamajame GIUK koridoriuje tarp Grenlandijos, Islandijos ir Jungtinės Karalystės. Tai vienas svarbiausių Šiaurės Atlanto karinių geografinių taškų, per kurį Rusijos Šiaurės laivyno povandeniniai ir antvandeniniai laivai gali judėti iš Arkties į atvirą Atlantą.
Pati Islandija neturi kariuomenės. Jos saugumo pagrindas yra NATO narystė ir nuo 1951 metų galiojantis dvišalis gynybos susitarimas su Jungtinėmis Valstijomis. Užsienio reikalų ministrė Þorgerður Katrín Gunnarsdóttir yra pabrėžusi, kad šie mechanizmai išliktų šalies gynybos pagrindu nepriklausomai nuo referendumo rezultato.
Vis dėlto Rusijos karas Ukrainoje, didėjantis karinis aktyvumas Šiaurės Atlante ir D. Trumpo pareiškimai apie Grenlandiją privertė dalį islandų iš naujo vertinti mažos valstybės padėtį tarp didžiųjų galių. Dėl to ES narystė daliai visuomenės jau reiškia ne vien bendrąją rinką ar eurą, bet ir papildomą politinės atramos sluoksnį.
Islandijos „taip“ būtų svarbus Briuseliui todėl, kad turtinga Šiaurės valstybė galėtų pakeisti visos ES plėtros įvaizdį
Islandijos referendumas svarbus ne vien 400 tūkst. jos gyventojų. Briuselyje į jį žiūrima ir kaip į platesnės ES plėtros politikos išbandymą. Šiuo metu narystės siekia arba derybas vykdo Ukraina, Moldova, Juodkalnija, Albanija ir kitos valstybės.
Dauguma šių šalių yra ekonomiškai gerokai silpnesnės už dabartinį ES vidurkį. Kai kurių dabartinių narių visuomenėse tai stiprina baimę, kad tolesnė plėtra pareikalaus daugiau biudžeto lėšų, padidins migraciją ar perskirstys ES paramą.
Islandija būtų visiškai kitoks kandidatas – turtinga, demokratiška, stabili ir didžiąją dalį ES bendrosios rinkos taisyklių jau taikanti valstybė. „Reuters“ kalbinti ES diplomatai mano, kad jos noras prisijungti galėtų sustiprinti pačios Sąjungos patrauklumo įvaizdį ir politiškai palengvinti kitų šalių priėmimą.
Ypač minima Juodkalnija, šiuo metu laikoma labiausiai pažengusia ES kandidate. Briuselyje svarstoma, kad politiškai Islandijos ir Juodkalnijos priėmimas panašiu laikotarpiu kai kurioms skeptiškoms ES visuomenėms galėtų atrodyti priimtiniau nei vien Vakarų Balkanų plėtra.
Jei islandai pasakytų „ne“, tai būtų smūgis ES argumentui, kad geopolitinė krizė Europą stumia glaudesnės integracijos link
Neigiamas referendumo rezultatas turėtų visiškai kitą simbolinę reikšmę. Islandija jau gauna didžiąją dalį ekonominių ES bendrosios rinkos privalumų, yra turtinga ir instituciškai labai artima Sąjungai. Jeigu net tokios šalies gyventojai nenorėtų pradėti derybų dėl visateisės narystės, Briuseliui būtų sunkiau teigti, kad ES patrauklumas Europoje nuosekliai didėja.
„Ne“ taip pat būtų politinis smūgis K. Frostadóttir vyriausybei ir proeuropietiškoms Islandijos partijoms. Kadangi dabartinis referendumas pateikiamas kaip išskirtinė galimybė išspręsti dešimtmečius besitęsiančią diskusiją, neigiamas rezultatas greičiausiai ilgam išstumtų stojimo klausimą iš politinės darbotvarkės.
Islandija tokiu atveju liktų Europos ekonominėje erdvėje, Šengeno erdvėje ir NATO. Ekonominiai santykiai su ES iš esmės nenutrūktų – šalis ir toliau naudotųsi bendrąja rinka bei taikytų didelę dalį jos taisyklių.
Tačiau politiškai pasirinkimas būtų labai aiškus: islandai būtų nusprendę, kad dabartinis kompromisas – kuo glaudesnė ekonominė integracija, išlaikant savarankišką žvejybos, valiutos ir dalies kitų sričių kontrolę – jiems vertingesnis už vietą prie ES sprendimų priėmimo stalo. Rugpjūčio 29 dieną būtent ši riba tarp integracijos ir suvereniteto taps tikruoju Islandijos referendumo klausimu.
Šaltiniai
Euronews. (2026). Iceland’s moment of reckoning: What the referendum means for the EU. https://www.euronews.com/my-europe/2026/08/24/icelands-moment-of-reckoning-what-the-referendum-means-for-the-eu
Reuters. (2026). EU membership not the answer for Iceland, opposition leader says. https://www.reuters.com/world/eu-membership-not-answer-iceland-opposition-leader-says-2026-06-24/
European Commission. (2026). Iceland – Enlargement and Eastern Neighbourhood. https://enlargement.ec.europa.eu/enlargement-policy/negotiations-status/iceland_en
DAO narių vertinimas
Straipsnio publikavimą patvirtino 5 iš 5 priskirtų DAO narių
Straipsnis aiškiai paaiškina Islandijos referendumo svarbą ir jo galimas pasekmes, todėl jis yra vertingas ir suprantamas paprastam skaitytojui.
Straipsnis pateikia tikslią informaciją apie Islandijos referendumo kontekstą ir aiškiai atskiria derybų atnaujinimą nuo narystės sprendimo, taip užtikrindamas tikslumą ir vengimą dezinformacijos.
Straipsnis yra aktualus ir savalaikis, nes Islandijos referendumas dėl derybų su ES gali turėti reikšmingą poveikį ne tik šaliai, bet ir visai Europos Sąjungai. Be to, jis atskleidžia svarbias politines tendencijas ir viešą nuomonę, kas yra svarbu Lietuvos auditorijai.
Straipsnis pateikia svarbią informaciją apie Islandijos referendumo kontekstą ir galimas pasekmes, kas yra naudinga skaitytojams, norintiems suprasti šios šalies politinę situaciją ir jos ryšius su Europos Sąjunga.
Straipsnis pateikia objektyvią informaciją apie Islandijos referendumo kontekstą, aiškiai atskirdamas balsavimo už derybas ir narystę aspektus. Tonas yra informatyvus ir neskatina nepagrįsto nerimo.
