Tvaraus vartojimo ir gamybos tikslai tampa didžiausiu iššūkiu Europai
Europos Sąjunga jau ne vienerius metus kalba apie būtinybę pereiti prie atsakingesnio vartojimo ir gamybos modelių. Šią kryptį apibrėžia darnaus vystymosi tikslas SDG 12 – „atsakinga gamyba ir vartojimas“.[1]
Jo esmė paprasta, bet kartu labai sudėtinga: valstybės, verslai ir vartotojai turi prisitaikyti prie tvaresnių praktikų, kad būtų taupomi gamtos ištekliai ir mažinamas atliekų kiekis. Šis tikslas remiasi žiedinės ekonomikos idėja, pagal kurią didžioji dalis išteklių neturi būti išmetama, o grąžinama atgal į gamybos procesą.
Tai apima naujų technologijų diegimą, efektyvesnį gamybos planavimą ir pačių vartotojų elgsenos pokyčius – nuo to, kaip perkame, iki to, kaip rūšiuojame atliekas.
Vienas svarbiausių rodiklių, leidžiančių pamatuoti, kaip sekasi siekti šių tikslų, yra žiedinės medžiagų naudojimo rodiklis (angl. circular material use rate).
Jis parodo, kokia dalis naudojamų žaliavų yra pagaminta iš anksčiau jau naudotų ir perdirbtų medžiagų. Kitaip tariant, tai atsakymas į klausimą – kiek mūsų ekonomika geba užsidaryti ratu, ne vis iš naujo imdama iš gamtos, bet panaudodama tai, kas jau egzistuoja.
Nepaisant pastangų, ES progresas išlieka lėtas ir fragmentiškas
Eurostat duomenys rodo, kad Europos Sąjungoje žiedinės medžiagų naudojimo rodiklis per pastaruosius penkiolika metų padidėjo nežymiai – nuo 9,1 proc. 2008 m. iki 11,8 proc. 2023 m.[ref-lt1] Tai reiškia, jog iš visų sunaudojamų žaliavų tik apie vienuolika procentų yra pagaminami iš perdirbtų šaltinių.
Situacija dar labiau komplikuojasi tuo, kad nuo 2016 m. pažanga faktiškai sustojo: rodiklis kinta vos keliais dešimtosiomis procento dalimis. Europos Komisija yra išsikėlusi tikslą iki 2030 m. padvigubinti šį rodiklį ir pasiekti 22,4 proc., tačiau dabartiniai tempai rodo, kad šio užmojo įgyvendinti bus labai sunku.[2]
Stagnaciją lemia įvairūs veiksniai. Viena vertus, technologinės galimybės perdirbti kai kurias žaliavas yra ribotos. Kita vertus, vis dar trūksta paskatų gamintojams naudoti daugiau antrinių žaliavų, o vartotojai dažnai nepakankamai sąmoningai rūšiuoja atliekas.
Prie to prisideda ir globalios ekonomikos spaudimas: pigios pirminių žaliavų kainos kartais daro perdirbtų medžiagų naudojimą ekonomiškai mažiau patrauklų. Tad kol kas ES, nors ir turinti ambicingus planus, realybėje juda lėčiau, nei reikalautų numatyti tikslai.
Lyderių ir autsaiderių skirtumai atskleidžia, kad rezultatai labai priklauso nuo nacionalinių strategijų
Pažvelgus į atskirų ES šalių statistiką, skirtumai tampa dar ryškesni. Absoliučiu lyderiu laikomi Nyderlandai, kur žiedinės medžiagų naudojimo rodiklis siekia net 30,6 proc. Tai reiškia, kad beveik trečdalis visų naudojamų medžiagų šioje šalyje yra pagaminta iš perdirbtų šaltinių.
Antroje vietoje yra Italija su 20,8 proc., o trečioje – Malta, pasiekusi 19,8 proc. Tokius rezultatus lemia ilgalaikė valstybės politika, investicijos į perdirbimo infrastruktūrą bei kultūriniai veiksniai – pavyzdžiui, aukštas visuomenės sąmoningumas ir tradicija racionaliau naudoti išteklius.
Tuo tarpu kitoje skalės pusėje yra Rumunija, Airija ir Suomija, kur rodikliai vos viršija kelis procentus. Rumunijoje žiedinės ekonomikos lygis tesiekia 1,3 proc., Airijoje – 2,3 proc., Suomijoje – 2,4 proc. Tai rodo, kad kai kuriose valstybėse perdirbimo kultūra dar nėra įsitvirtinusi, o infrastruktūra menkai išplėtota.
Skirtumus lemia ne tik ekonominės sąlygos, bet ir skirtingos politinės kryptys. Kai kurios šalys daugiausia dėmesio skiria atsinaujinančiai energijai ar kitoms sritims, o žiedinė ekonomika lieka paraštėse.
Norint pasiekti 2030 m. tikslą Europos mastu, reikės ne tik bendrų ES iniciatyvų, bet ir individualių valstybių įsipareigojimų. Jei Nyderlandai ar Italija jau gali būti pavyzdžiais, tai kitos šalys dar tik pradeda pirmuosius žingsnius.
Vienintelis būdas užtikrinti bendrą pažangą – keisti politikos, vartojimo ir gamybos prioritetus visame regione – tačiau tai iš ties sudėtingas procesas.
Lietuvos rodikliai rodo, kad dar esame kelio pradžioje
Lietuva šiame kontekste užima vidutinę, bet ne pačią palankiausią poziciją. Eurostat duomenimis, mūsų šalyje žiedinės medžiagų naudojimo rodiklis pastaraisiais metais svyravo ties 4–5 proc. – tik nedidelė dalis mūsų naudojamų žaliavų yra pagaminama iš perdirbtų šaltinių, o tai yra gerokai mažiau nei ES vidurkis, kuris 2023 m. siekė 11,8 proc.
Norint pasiekti geresnių rezultatų, Lietuvai dar reikia daug investuoti į perdirbimo infrastruktūrą, plėtoti antrinių žaliavų rinką ir skatinti gamintojus rinktis tvaresnius sprendimus.
Teigiama, kad pagrindinės kliūtys – ribotos galimybės perdirbti statybines atliekas, plastikus ir biomasę, taip pat gana menkas visuomenės įsitraukimas į atliekų rūšiavimą. Nors rūšiavimo konteineriai ir infrastruktūra plečiasi, realiai surenkamų perdirbamų medžiagų kiekiai išlieka maži.
Kita vertus, Lietuva turi ir stipriąsias puses – palyginti pažangią depozito sistemą gėrimų pakuotėms, kuri rodo, kad tinkamai organizuotos priemonės gali duoti greitą rezultatą.[3]
