Ančiasnapio atradimas XVIII amžiuje sukėlė sumaištį Europos mokslo pasaulyje
Tūkstantis septyni šimtai devyniasdešimt aštuntais metais pirmieji ančiasnapio kailiai ir piešiniai pasiekė Europą iš Australijos. Londono mokslininkai negalėjo patikėti tuo, ką mato. Gyvūnas turėjo anties snapą, ūdrą primenantį kūną, bebro uodegą ir plėvėtas kojas. Dalis zoologų buvo įsitikinę, kad tai klastotė, sukurta susiuvus kelių gyvūnų dalis.[1]
Britų gamtininkas George’as Shaw net mėgino ieškoti siūlių aplink snapą, nes manė, kad kažkas tiesiog prikabino anties snapą prie žinduolio kūno. Tuo metu biologijos mokslas buvo grindžiamas aiškiomis kategorijomis: paukščiai deda kiaušinius, žinduoliai gimdo gyvus jauniklius ir maitina juos pienu. Ančiasnapis sugriovė šį supratimą.
Dar daugiau diskusijų sukėlė faktas, kad gyvūnas deda kiaušinius. Ilgą laiką Europoje tuo tiesiog netikėta, nes nebuvo tiesioginių įrodymų. Tik XIX amžiaus pabaigoje mokslininkams pavyko galutinai patvirtinti, kad ančiasnapio patelės iš tiesų peri kiaušinius, tačiau tuo pačiu maitina jauniklius pienu.
Iki šiol ančiasnapis laikomas vienu keisčiausių gyvūnų, kokius kada nors teko tirti biologams. Jis tapo gyvu priminimu, kad gamta nesivadovauja žmogaus sukurtomis taisyklėmis.
Ančiasnapis viename kūne sujungia skirtingų gyvūnų savybes
Ančiasnapis priklauso monotremams – labai senai žinduolių grupei, kuri evoliuciškai atsiskyrė dar prieš atsirandant daugumai šiandieninių žinduolių rūšių. Dėl to jis išsaugojo daug archajiškų savybių, kurios kitose rūšyse seniai išnyko.[2]
Jo kūnas puikiai pritaikytas gyvenimui vandenyje. Tankus kailis saugo nuo šalčio, plėvėtos kojos leidžia greitai plaukti, o plati uodega kaupia riebalų atsargas. Medžiodamas ančiasnapis gali išbūti po vandeniu iki kelių minučių ir efektyviai ieškoti smulkių vandens gyvūnų.
Didžiausia biologinė mįslė ilgą laiką buvo jo snapas. Nors iš išorės jis atrodo minkštas kaip anties, iš tiesų tai labai sudėtingas jutiminis organas. Snapo odoje yra tūkstančiai receptorių, galinčių aptikti silpnus elektrinius impulsus.
Tai reiškia, kad ančiasnapis gali „jausti“ kitų gyvūnų raumenų judesius net drumstame vandenyje. Medžiodamas jis užsimerkia, uždaro ausis ir šnerves, todėl orientuojasi beveik vien pagal elektrinius signalus. Toks gebėjimas tarp žinduolių yra itin retas.
Ančiasnapio genetika parodė, kad jis turi ir roplių, ir žinduolių bruožų
Kai XXI amžiuje buvo pilnai ištirtas ančiasnapio genomas, mokslininkai aptiko itin neįprastą genetinį derinį. Paaiškėjo, kad šis gyvūnas turi savybių, būdingų tiek žinduoliams, tiek ropliams, tiek net kai kuriems paukščiams.
Ančiasnapis deda kiaušinius kaip ropliai, tačiau maitina jauniklius pienu kaip žinduoliai. Įdomu tai, kad jis neturi spenių. Pienas išsiskiria per specialias odos liaukas, o jaunikliai jį tiesiog laižo nuo motinos kailio.
Dar didesnį susidomėjimą sukėlė jo chromosomos. Žmogus turi dvi lytines chromosomas, o ančiasnapis – dešimt. Dalis jų labiau primena paukščių nei žinduolių genetinę struktūrą. Tai rodo, kad ankstyvoji žinduolių evoliucija buvo daug sudėtingesnė, nei manyta anksčiau.
Dėl šių savybių ančiasnapis tapo itin svarbiu objektu evoliucinėje biologijoje. Tyrinėdami jo genus mokslininkai bando suprasti, kaip prieš šimtus milijonų metų formavosi pirmieji žinduoliai.
Patinų nuodai laikomi vienu keisčiausių ginklų tarp žinduolių
Ančiasnapio patinai ant užpakalinių kojų turi aštrius spyglius, sujungtus su nuodų liaukomis. Poravimosi sezono metu jie gali suleisti nuodus kitam gyvūnui ar žmogui.
Šie nuodai žmogui paprastai nėra mirtini, tačiau jų sukeliamas skausmas laikomas vienu stipriausių tarp visų žinduolių. Nukentėję žmonės pasakoja, kad skausmas gali tęstis savaites, o įprasti nuskausminamieji dažnai beveik neveikia.
Mokslininkus ypač domina tai, kaip šie nuodai veikia nervų sistemą. Kai kurie tyrimai rodo, kad jų sudėtyje esančios medžiagos aktyvuoja skausmo receptorius neįprastu būdu. Dėl to ančiasnapio nuodai dabar tiriami medicinoje ieškant naujų skausmo gydymo metodų.
Vis dėlto iki šiol nėra aišku, kodėl evoliucija išsaugojo tokį sudėtingą gynybos mechanizmą būtent šiame gyvūne. Nuodingi žinduoliai pasaulyje yra itin reti.
Ančiasnapiai išliko beveik nepakitę milijonus metų
Fosilijos rodo, kad monotremų protėviai egzistavo dar dinozaurų laikais. Tai reiškia, kad ančiasnapių evoliucinė linija yra viena seniausių tarp šiandien gyvenančių žinduolių.
Nepaisant didžiulių klimato pokyčių ir masinių išnykimų Žemės istorijoje, pagrindinės ančiasnapių savybės išliko beveik nepakitusios. Toks evoliucinis stabilumas biologijoje laikomas gana retu reiškiniu.
Ančiasnapiai gyvena gana slapta. Jie aktyviausi naktį, daug laiko praleidžia vandenyje, o dieną slepiasi urvuose upių pakrantėse. Dėl to jų elgesį natūralioje aplinkoje tirti sudėtinga net šiuolaikiniais metodais.
Net po daugiau nei dviejų šimtų metų tyrimų ančiasnapis išlieka vienu keisčiausių gyvūnų planetoje. Kuo daugiau apie jį sužinoma, tuo aiškiau matyti, kad evoliucija buvo gerokai sudėtingesnė ir mažiau nuspėjama, nei ilgą laiką manyta.
