Apdrausti pacientai kompensuojamas paslaugas turi gauti be papildomų mokesčių
Gyventojams kylant klausimų dėl mokėjimo už sveikatos priežiūros paslaugas, Valstybinė ligonių kasa primena galiojančią tvarką. Jeigu paslaugą apmoka ligonių kasa, privalomuoju sveikatos draudimu apdraustas pacientas ją turi gauti nemokamai.
Ši taisyklė galioja tiek viešosiose, tiek privačiose gydymo įstaigose, jeigu jos dėl konkrečios paslaugos yra sudariusios sutartį su ligonių kasa. Mokėti gali būti prašoma tik dviem atvejais – kai pacientas savo noru pasirenka brangesnę medicinos priemonę iš patvirtinto sąrašo arba nemedicininę komforto paslaugą.
„Svarbu, kad pacientai aiškiai žinotų, kada paslaugos jiems priklauso nemokamai ir kada jie gali savo noru rinktis papildomas mokamas galimybes“, – sako Valstybinės ligonių kasos Įstaigų priežiūros Vilniaus skyriaus patarėja Julija Valienė.
Į kompensuojamos paslaugos kainą jau įskaičiuoti tyrimai, gydymas ir medicinos priemonės
J. Valienė paaiškina, kad visos paslaugos, apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo ar valstybės biudžeto, turi būti suteikiamos be papildomų mokesčių. Į tokių paslaugų kainą jau įskaičiuota tai, ko reikia paciento gydymui.
Tai reiškia, kad tyrimai, gydymas ir būtinos medicinos priemonės negali būti dirbtinai atskiriami nuo paslaugos ir papildomai apmokestinami. Medicininė paslauga negali būti išskaidyta į atskiras dalis taip, kad už vieną jų pacientas būtų verčiamas mokėti papildomai.
Pacientui svarbu žinoti, kad nemokama paslauga nėra tik gydytojo konsultacija ar formali procedūra. Jeigu paslaugą kompensuoja ligonių kasa, ji turi būti suteikta visa apimtimi, reikalinga medicininiam rezultatui pasiekti.
Pirmoji išimtis – paciento pasirinkta brangesnė medicinos priemonė
Mokėti gali tekti tada, kai pacientas savo noru pasirenka brangesnę medicinos priemonę nei ta, kuri yra kompensuojama. Tokiu atveju pacientas nemoka visos brangesnės priemonės kainos.
Jis moka tik kainų skirtumą tarp kompensuojamos priemonės ir pasirinktos brangesnės alternatyvos. Tačiau pirmiausia pacientui turi būti pasiūlyta kompensuojama priemonė, už kurią papildomai mokėti nereikia.
„Pacientui būtinai turi būti pasiūlyta ir kompensuojama priemonė, o pasirinkimas mokėti galimas tik jam pačiam nusprendus“, – pabrėžia J. Valienė. Tai reiškia, kad priemoka negali būti primetama kaip būtina sąlyga gydymui gauti.
Brangesnė priemonė gali būti siūloma tik iš Vyriausybės patvirtinto sąrašo
Gydymo įstaiga brangesnę medicinos priemonę gali pasiūlyti tik tada, kai ji priklauso medicinos priemonių tipui, įtrauktam į Vyriausybės patvirtintą sąrašą. Tai nėra bet kokia gydymo įstaigos pasirinkta priemonė ar papildoma prekė.
Į tokį sąrašą patenka endoprotezai, įskaitant kelio, klubo, peties, čiurnos, alkūnės ir riešo sąnario endoprotezus. Taip pat gali būti siūlomi intraokuliniai lęšiai, klausos implantai, artroskopinių operacijų metu naudojami implantai, robotinės chirurgijos priemonės ir tinkleliai išvaržų operacijoms.
Ši tvarka skirta tam, kad pacientai galėtų pasirinkti brangesnę priemonę tik aiškiai apibrėžtais atvejais. Kartu ji apsaugo nuo nepagrįstų priemokų už tai, kas turi būti suteikiama kaip kompensuojamos paslaugos dalis.
Pacientas turi raštu patvirtinti, kad renkasi brangesnę alternatyvą
Jeigu pacientui siūloma brangesnė medicinos priemonė, gydymo įstaiga turi raštu ir suprantamai paaiškinti, kuo skiriasi siūlomi pasirinkimai. Pacientas turi žinoti, kokia priemonė jam priklauso nemokamai ir ką papildomai gautų pasirinkęs brangesnę alternatyvą.
Pacientas taip pat turi raštu patvirtinti, kad atsisako kompensuojamos priemonės ir savo noru renkasi brangesnę. Be tokio aiškaus patvirtinimo priemoka neturėtų būti taikoma.
Brangesnės priemonės kaina privalo būti pagrįsta jos įsigijimo kaina ir administravimo išlaidomis. Administravimo išlaidos negali viršyti 20 proc. priemonės įsigijimo kainos.
Antroji išimtis – paciento pasirinktos nemedicininės komforto paslaugos
Kita išimtis, kai pacientui gali tekti mokėti, yra nemedicininės komforto paslaugos. Tai nėra gydymui būtinos paslaugos, o papildomi patogumai, kuriuos pacientas gali rinktis savo noru.
Prie tokių paslaugų gali būti priskiriama vienvietė palata, individualus maitinimas, paciento artimųjų apgyvendinimas ar maitinimas. Taip pat mokamos gali būti antros ar vėlesnės sveikatos dokumentų kopijos bei asmeninio asistento paslaugos, jeigu jos nėra būtinos sveikatos priežiūros prieinamumui užtikrinti.
Tokios paslaugos gali būti siūlomos tik tada, kai pacientas gali nemokamai gauti visą jam reikalingą gydymą. Kitaip tariant, komforto paslauga negali tapti sąlyga gauti medicininę pagalbą.
Už komfortą negalima reikalauti mokėti, jeigu jis būtinas dėl sveikatos būklės
„Negali būti taip, kad privalomuoju sveikatos draudimu apdraustas žmogus, norėdamas gauti reikiamą gydymą, privalo papildomai susimokėti už komfortą“, – pažymi J. Valienė. Ši taisyklė ypač svarbi tais atvejais, kai vadinamoji komforto paslauga iš tikrųjų reikalinga dėl medicininių priežasčių.
Pavyzdžiui, jeigu pacientui skiriama vienvietė palata todėl, kad kitos galimybės nėra, arba ji reikalinga dėl žmogaus sveikatos būklės ar infekcijų kontrolės, ši palata turi būti nemokama. Tokiu atveju ji tampa ne papildomu patogumu, o gydymo proceso dalimi.
Nemokamas yra ir individualus maitinimas, jeigu jo reikia dėl paciento sveikatos būklės. Asistento paslaugos taip pat neturi būti apmokestinamos, jeigu dėl riboto paciento judumo jos būtinos sveikatos priežiūros prieinamumui užtikrinti.
Mokėti galima tik tada, kai pacientas turi nemokamą alternatyvą ir pats pasirenka papildomą patogumą
Pacientas moka už komforto paslaugą tik tada, kai turi nemokamą alternatyvą ir savo noru pasirenka papildomą patogumą. Tai reiškia, kad gydymo įstaiga pirmiausia turi užtikrinti visą būtinos sveikatos priežiūros paslaugos suteikimą be priemokų.
Kaip ir renkantis brangesnę medicinos priemonę, pacientas turi raštu patvirtinti savo pasirinkimą. Jis turi aiškiai žinoti, kad atsisako nemokamos alternatyvos ir renkasi mokamą komforto paslaugą.
Šiuo atveju mokama visa komforto paslaugos kaina. Vis dėlto toks mokėjimas gali būti taikomas tik tuomet, kai paslauga nėra būtina gydymui ar sveikatos priežiūros prieinamumui.
Kompensuojamos paslaugos priklauso apdraustiems pacientams, turintiems siuntimą ir pasirinkusiems sutartį turinčią įstaigą
Valstybinė ligonių kasa primena, kad kompensuojamas paslaugas gali gauti gyventojai, apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu. Kai reikalinga, pacientas turi turėti galiojantį siuntimą.
Taip pat svarbu kreiptis į gydymo įstaigą, kuri dėl reikiamos paslaugos yra sudariusi sutartį su ligonių kasa. Ši sąlyga galioja ir viešosioms, ir privačioms gydymo įstaigoms.
Pacientai gali pasitikrinti, kurios įstaigos ir dėl kokių paslaugų turi sutartis su ligonių kasa. Tai padeda iš anksto išvengti neaiškumų dėl mokėjimo ir užtikrina, kad kompensuojama paslauga būtų suteikta pagal galiojančią tvarką.
Pacientui svarbiausia žinoti, kad priemoka negali būti privaloma gydymo sąlyga
Pagrindinė taisyklė išlieka aiški: jeigu paslaugą apmoka ligonių kasa, pacientas neturi papildomai mokėti už gydymui būtinus veiksmus ar priemones. Priemoka galima tik tada, kai pacientas pats pasirenka brangesnę patvirtinto sąrašo medicinos priemonę arba papildomą nemedicininį komfortą.
Visais atvejais pacientui turi būti aiškiai paaiškinta, ką jis gali gauti nemokamai ir už ką būtų mokama papildomai. Jo pasirinkimas turi būti savanoriškas ir patvirtintas raštu.
Tokia tvarka saugo pacientą nuo nepagrįstų priemokų. Ji taip pat įpareigoja gydymo įstaigas aiškiai atskirti mediciniškai būtiną gydymą nuo papildomų paciento pasirinktų patogumų.
