Grūdų kainos krito iki tokio lygio, kad Lietuvos ūkininkams pigiau derlių sudeginti nei parduoti
Lietuvos ūkininkai šiemet atsidūrė prie ribos, kur maistas praranda prasmę kaip produktas, o tampa pigesnis už kurą. Kviečių kaina kai kur tesiekia 140 eurų už toną, todėl dalis augintojų sako, kad juos panaudoti šildymui – praktiškiau, nei vežti į supirkimo punktą. Tuo metu granulių ar malkų tona kainuoja dvigubai daugiau.
Socialiniuose tinkluose ėmė plisti skelbimai, siūlantys kviečius „tinkamus kūrenimui“. Vieną tokių viešai komentavo gamtininkas Mindaugas Ryla, pastebėjęs, kad situacija atrodo „nenormali“: „Jei maistui auginami kviečiai deginami pečiuje, tai rodo sisteminį perteklių ir klaidas rinkoje.“ Jis priminė, kad grūdų auginimas remiamas Europos Sąjungos lėšomis, todėl toks jų panaudojimas kelia klausimų dėl etikos ir efektyvumo.
Grūdų kainų smukimą lėmė keli veiksniai: pasaulinės pasiūlos perteklius, pigesnis importas iš Ukrainos ir Kazachstano bei padidėjusios gamybos sąnaudos Lietuvoje. Trąšos, kuras ir sėkla brangsta, o galutinė grūdų kaina – ne. „Jei už toną kviečių gauni tiek, kiek kainuoja transportas, tai kam važiuoti? Geriau susikūrenti – bent šilumos bus“, – sako vienas Raseinių rajono ūkininkas[1].
Kai kurie ūkininkai atvirai pripažįsta, kad šiemet parduoti derlių reiškia dirbti nuostolingai. „Nuo trąšų iki darbo jėgos – viskas pabrango, o kaina grįžo į 2016 metus. Pelno nėra jokio. Tai ne verslas, o išgyvenimas“, – teigia ūkininkas iš Kelmės rajono.
Ūkininkai kalba apie išlikimą: „Tai ne rinka, tai spąstai“
Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkas Martynas Puidokas sako, kad padėtis šįmet tokia prasta, jog ją galima vadinti krize: „Grūdų savikaina nepadengiama. Tokių metų beveik neprisimenu. Kainos krito, o išlaidos šoko į viršų. Tai nėra normalu nei rinkos, nei valstybės požiūriu.“
Jo teigimu, dabartinę padėtį lemia ne tik ekonominiai ciklai, bet ir politiniai sprendimai – tiek ES mastu, tiek nacionaliniu. „Kaimo žmogus mato, kaip milijardai skiriami gynybai ar socialinėms išmokoms, bet žemės ūkis – vis dar likęs šone. Niekas nekalba apie tai, kaip išlaikyti maisto gamybą. Jeigu valstybė nekontroliuos supirkimo sistemų, mes tapsime priklausomi nuo importo“, – sako jis.
Panašiai kalba ir smulkesni ūkiai, kurie dažniausiai dirba šeimos pagrindu. Jie skaičiuoja, kad šiemet hektaro kviečių pelningumas – nulinis, o kai kur net minusinis. „Kada trąšų kaina didesnė nei grūdų, supranti, kad kažkas neveikia. Mes nebe kalbame apie pelną – mes kalbame apie išlikimą“, – sako ūkininkas iš Pasvalio rajono.
Kaimo bendruomenėse vis dažniau girdėti kalbų, kad jaunoji karta nebenori perimti ūkių. „Sūnus sako – eisiu į miestą. Ir kaip jam prieštarauti? Vienos sėjos kaina didesnė nei to, ką gauni už derlių. Kam gyventi skolon?“ – pasakoja ūkininkų šeima iš Kupiškio rajono.
Deginami grūdai tampa simboliu – kai maistas praranda vertę
Kiaulių augintojų asociacijos vadovas Algis Baravykas primena, kad grūdų deginimas nėra naujovė: „Europoje tokie atvejai buvo ir anksčiau, ypač 2007-aisiais, kai buvo susidaręs perteklius. Kai kurie grūdai – mažai baltymingi ar prastos kokybės – maistui netinka, tad teoriškai gali būti naudojami energijai.“
Vis dėlto, pasak jo, šįmet situacija kitokia – nekalbama apie specialius biokurui augintus javus, o apie maistinius kviečius, kuriuos žmonės degina dėl ekonominės beprasmybės. „Tai kelia klausimą, ar valstybė iš viso valdo žemės ūkio politiką, ar palieka rinkai tvarkytis pačiai. Nes kai maistas tampa pigesnis už kurą, kažkas akivaizdžiai negerai“, – sako A. Baravykas.
Gamtininkai ir ekonomistai sutinka, kad deginimas nėra masinis, bet pats faktas, kad ūkininkai tai svarsto, parodo gilų disbalansą. Europos mastu žemės ūkio perprodukcija susiduria su energetinės politikos paradoksu – biokurui skatinamos alternatyvos, bet maisto kainos paliekamos rinkos valiai.
Tuo metu ūkininkai Lietuvoje reikalauja ne paramos, o bent minimalios kainų stabilizacijos politikos. Jie siūlo atkurti valstybinius rezervinius pirkimus, skatinti vietinį perdirbimą ir riboti perteklinį importą iš trečiųjų šalių. „Valstybė turi nuspręsti, ar mes norime turėti savo duoną, ar ją pirkti iš ten, kur šiandien pigiau“, – sako Žemdirbių asociacijos nariai.
Grūdų deginimo atvejai tapo simboliu platesnės problemos – valstybės prioritetų disbalanso. Vyriausybė 2026 metų biudžete skiria rekordinį finansavimą gynybai – 5,38 proc. BVP, o žemės ūkio finansavimas išlieka tame pačiame lygyje kaip ankstesniais metais[2].
Ūkininkai sako, kad saugumas – tai ne tik tankai ir kareivinės, bet ir gebėjimas išmaitinti savus žmones. Kai kuriose Europos šalyse jau diskutuojama, kad maisto gamybos palaikymas yra strateginis klausimas, o ne vien ekonominė veikla. „Jeigu dabar leidžiame, kad maistas taptų kuras, rytoj teks deginti paramą“, – sarkastiškai komentuoja vienas didžiųjų ūkininkų iš Joniškio rajono.
