Grožio konkursą „Mis Portugalija“ laimėjo vyras

Gražiausia moteris pasirodė esąs vyras – pasaulis (iš laimės) verkia

Pasaulį apskriejo žinia, kad 28 metų skrydžių palydovė Marina Mačetė tapo pirmąja transseksualia moterimi, laimėjusia konkursą „Mis Portugalija“. Titulas įteiktas praėjusį ketvirtadienį Borbos mieste pietrytiniame Evoros regione^[1].

„Didžiuojuosi, jog esu pirmoji translytė moteris, kuri varžėsi dėl „Mis Visata Portugalija“ titulo. Daug metų neturėjau galimybės dalyvauti ir šiandien didžiuojuosi, kad priklausau šiai neįtikėtinai finalininkių grupei“, – rašė ji socialiniame tinkle dar prieš paskelbta laimėtoja.

Iš tikrųjų, tai ne pirmas kartas, kai vyras (biologine prasme) laimi moterų grožio konkursą. Pavyzdžiui, liepos mėnesį 22 metų Rikkie Kolle iš Nyderlandų tapo pirmąja transseksualia moterimi, laimėjusia „Mis Nyderlandai“ titulą. Kyla klausimas: nejaugi šiose šalyse nėra moterų – tų, kurios po spalvingais rudeniniais lapais neslepia tikrosios savo tapatybės? Ko gero, kaip ir translyčiai kai kurių sporto šakų atstovai vengia rungtyniauti tarpusavyje, varžytis lygiomis galimybės „neapsimoka“ ir grožio srityje.

Tiesa ta, jog kiekvienas iš mūsų norėtume savo laimės akimirką paminėti su artimaisiais. Vis dėlto, karūnuojant šiuos asmenis vienoje srityje, nesibaigiančiais reikalavimais grįstas karaliavimas, žinokite, išvešės per visą „svietą“. „Trans“ moteris, be abejo, tikrai daili. Bet tai ne empatijos klausimas, o mūšio tarp savų realybė.

Surengti translyčių moterų konkursą – tai kalbėti apie viską, bet vertinti kalbas apie nieką. Dar blogiau, jog moterys ploja dėl mados, bet nutyli dėl bandos. Už kurią teisę šiuo atžvilgiu kovoja feministės: ar pozicionuojama moterų teisė, ar vis tik vertinama pasimetusių vyrų beprotybė?

Akivaizdu, jog moterų grožio konkursas estetiškai, taip pat biologine prasme, dovanoja pergalę moteriai, sukurtai pagal vyrišką pradą, siekiant sutapatinti seksualiai skirtingus žmones. Jei klaustumėte, ar tai sąžininga, atsakymas paprastas: taip pat sąžininga, kaip lyginti bananą su obuoliu – skanu, „o bet tačiau“ visiškai skirtinga.

Konkursai turi būti sąžiningi – bet nūdienoje prioritetizuojama ideologija

Tiek daug gražių moterų Portugalijoje, tačiau galiausiai nusprendžiama, kad joms atstovaus padirbiniai, nepaliekant biologinėms moterims sunkiai iškovotos erdvės. Kur – kai iš tikrųjų reikia – slapstosi įvairios moterų teisių asociacijos, moterų varžyboms atstovaujant vyrams su besikalančių „papų“ pradmenim?

Šiandieninė realybė tokia, jog nuo blogo iki blogesnio – vos vienas žingsnis. Vis dažniau diskutuojant, jog konkursai turėtų apimti vyrų arba moterų kategorijas pagal prigimtį, o translyčiams žmonėms derėtų organizuoti atskirus pogrupius, šiuolaikinės ideologijos, deja, švenčia klaidingą faktą kaip vieną iš tiesų, žaidžiant chaotiškai ir nesąžiningai. Turbūt nereikėtų stebėtis, kad dėl šių politinių žingsnių greitai net ir moterys nežinos, kokios jos iš tikrųjų yra. O ar yra būdas apsisaugoti?

Jei urvas yra vienintelė vieta, kur priimama ir gerbiama tikrovė, daugelis iš mūsų būtent ten ir pasilieka.

Gydytojai su transseksualais turėtų elgtis „ypatingiau“

Transseksualūs amerikiečiai skundžiasi, neva gydytojai yra nejautrūs medicininių apžiūrų metu dėl tos priežasties, jog ne visada kreipiasi į juos tinkamais įvardžiais^[2]. Šiuo atveju turima omenyje Amerikos transseksualų patirtis medicininių tyrimų metu, įskaitant komunikavimą su Amerikos ir Kanados gydytojais^[3].

Šnirpštaujama dėl to, kad trasseksualai vadinami netinkamais įvardžiais: į translytį asmenį, kuris iš vyro virto moterimi, neretai kreipiamasi „jis“, o tiems, kurie iš moters virto vyru, sakoma „ji“. Priešingai, kalant prie kryžiaus paskui šiuolaikinius vėjus besivelkantį eilinį pasaulietį, nevengiama jo pakrikštyti „konservatyvių-heteronormatyvių“ vardais ir kitais kontrataką menančiais išsireiškimais. Paradoksas, tačiau jei prisistatoma asmeniu, kuris „netiki lytimi“, ar apskritai turime teisę jį identifikuoti?

Su minėtu, tiesa, ganėtinai dažnu reiškiniu siejasi terminas „ontologinė priespauda“, reiškiantis, kad esame kalti dėl to, ko nesuprantame. Žinoma, netinkamas ar kai kuriais atvejais skaudinantis medikų požiūris turi savo kainą. Bet ne ką mažesnė problema yra pernelyg reiklus ir įžeidžiantis požiūris į sveikatos specialistus.

Apmaudu, tačiau kai kurie tyrimai tik dar labiau padidina mokslinių darbų, kurie dalyvauja šiame politiniame siautulyje, skaičių, nes pagrindinis tikslas – skatinti medicinos kultūros pokyčius, peržiūrėti politiką ir padaryti visą sistemą labiau įtraukiančią bei mažiau smurtinę. Be abejo, šie tikslai yra svarbūs, bet kol ginekologijoje paciento vadinimas moterimi laikomas smurtu, tol nenumatomas adekvataus abi puses tenkinantis sprendimas^[4].

Kitaip tariant, blaškantis į sistemą įnešama dar daugiau atskirties, neapykantos ir nepasitenkinimo, galų gale pasiekiant tai, kad iš sveikatos priežiūros srities pasitrauktų dar daugiau žmonių nei buvo iki šiol, o jų vietą užimtų beprotybę palaikantys aktyvistai. Gražus „Naujasis pasaulis“ – ačiū, bet mes šiai versijai „nepasirašom“.

Atsižvelgiant į tai, kad daugelis gydytojų jau dabar bijo padaryti ar pasakyti ką nors, dėl ko gali būti pavadinti neapykantos ar transfobijos šalininkais, paskutinis dalykas, kurio turėtume norėti, tai įnešti dar daugiau baimės ir bauginimo dirbant su pacientais, patiriančiais lyties disforiją.