Translyčiai sportininkai nenori varžytis jiems atviroje kategorijoje

Visuotinė nepasitenkinimo banga

77.lt jau rašė apie tai, kad agresyvus nieko vyrų sporte pasiekti nesugebėjusių asmenų persiorientavimas į moterų sportą sulaukia vis didesnio blaiviai mąstančios visuomenės dalies pasipriešinimo.

Už tai, kad pseudo moterys negalėtų dalyvauti moterų varžybose, pasisakė ne kokie nors eiliniai „needukuoti, žemesnio išsilavinimo ir žemesnių pajamų“ (taip Lietuvoje pažangiečiai standartiškai apibūdina tuos, kurie netiki eksperimentiniais preparatais ar tuo, kad yra 72-i lytys), o pasaulinio garso žvaigždės, įskaitant ir tenisininkę Martiną Navratilovą. ^[1]

Beje, genderinę distrofiją turinčių žmonių, tai yra tokių, kurie jaučiasi esą gyvena ne tame kūne, buvo visuomet, tačiau masiškai ir viešai reikštis jie pradėjo tik prieš keletą metų. Hormoninės terapijos ir lyties keitimo operacijos tapo lengviau pasiekiamos, visuomenei vis aktyviau buvo brukamos pseudo idėjos apie toleranciją ir atjautą. Galiausiai visas šis „grožis“ atėjo į sportą. Čia atsirado nemažai translyčių atletų, tiksliau, su moterimis nusprendusių varžytis (ne)vyrų, tačiau niekas nežinojo, ką su jais daryti. Idant būtų mažiau problemų, įvairūs komitetai ir federacijos nusprendė juos priimti į moterų sportą, o tuomet netruko paaiškėti, kad tai ir buvo problema. Pseudo moterys ėmė gerinti visus ankstesnius moteriškus rekordus, užiminėti pirmąsias vietas ir, faktiškai, naikinti tikrąjį moterišką sportą.

Patys translyčiai sportininkės tame nematė nieko blogo, tačiau blogo, ir daug, matė visi aplinkui. Po pirmosios šoko bangos daugelis federacijų susiprotėjo ir, Tarptautiniam olimpiniam komitetui nėrus į krūmus, pačios nusprendė pseudo moterų į moterų varžybas nebepriimti.

Translyčiai nenori varžytis tarpusavyje

Visgi, kadangi, vaikantis madų, tokių, pseudo moterų pasaulyje daugėja, jiems buvo nuspręsta sukurti atskirą kategoriją. Deja, pasaulio plaukimo čempionate teko atsisakyti planų surengti atviros kategorijos translyčių plaukikų varžybas, kadangi niekas nepateikė paraiškų.

Šis žingsnis būtų buvęs kompromisas problemos sprendimas po to, kai „World Aquatic“ nubalsavo už draudimą plaukikams vyrams 2022 metais dalyvauti moterų varžybose. Planas buvo suteikti trans plaukikams galimybę varžytis su kitais trans plaukikais 50 m ir 100 m rungtyse visose plaukimo disciplinose.^[2]

Varžybas planuota surengti spalio 6 – 8 dienomis Berlyne (Vokietija), tačiau niekas iš tų, kurie taip veržėsi lenktyniauti su moterimis, kovoti su tokiais pačiais kaip jie, nepanoro. Šiandien, kai tapo aišku, kad nebuvo pateikta nė viena paraiška, tikėtina, jog vienas kitas psedo moteris iš nevilties griaužia nagus, nes, nesant kitų dalyvių, pirma vieta būtų buvusi garantuota tam, kuris tiesiog ateitų.

Šliaužiantis perversmas moterų sporte

Trans sportininkai pradėjo skverbtis į sporto, o ypač į plaukimo, pasaulį, kai buvęs Pensilvanijos universiteto plaukikas Vilas Tomasas (Will Thomas) pradėjo save identifikuoti kaip moterį ir varžėsi kaip Lia Tomas „Upenn“ moterų komandoje. Iš esmės vidutinių pajėgumų vyras plaukikas, prisijungęs prie moterų komandos, iškarto tapo plaukimo varžybų ir čempionatų nugalėtojas. Galiausiai jis net laimėjo NCAA čempionatą.^[3]

Tiesa, šiandien tiek šis, tiek panašūs pseudo moterys, apie lengvas pergales gali pamiršti. Be „World Aquatics“, „Union Cycliste Internationale“, pasaulinė dviračių sporto valdyba , ir „World Athletics“, pasaulinė lengvosios atletikos organizacija, taip pat uždraudė translyčiams dalyvauti moterų varžybose.^[4]

Beje, nepaisant to jog varžytis Berlyne norinčių neatsirado, „World Aquatics“ planuoja ir toliau pseudo moterims siūlyti atviros kategorijos varžybas, kuriose jie kautųsi su tokiais pačiais sportininkėmis.

Skeptikų vertinimu, labiau politikuoti linkę trans sportininkai, tikėtina, ir toliau ignoruos jiems siūlomą atvirą kategoriją. Reikalas tas, kad jie, visų pirma, nori laimėti, bet tikrai negalės tiek pasiekti varžydamiesi su „savais“, kiek konkuruodami su moterimis.

Minėta aplinkybė tik įrodo, kad trans atletų judėjimas neturi nieko bendra su galimybe dalyvauti sporto renginiuose. Jų judėjimas labiau susijęs su politine darbotvarke ir siekiu suteikti sportininkams galimybę pasiekti sportinių laimėjimų nesąžiningojoje kovoje, kadangi sąžiningoje jiems to padaryti nepavyksta.^[5]