Lietuvos išsišokimas dėl Kinijos – galvos skausmas mūsų partneriams Vakaruose
Lapkričio pradžioje Lietuva atidarė prekybos atstovybę Taivane. Taip tarsi galutinai buvo sunaikinti bet kokie prekybiniai ryšiai tarp Lietuvos ir Kinijos, besipiktinančios valstybėmis, išreikiančiomis bet kokią paramą nepriklausomybės siekiančiam Taivanui[1].
O tokių valstybių nėra daug. Lietuva žengia beveik nepramintu keliu, o tai kelia pavojų ne tik mūsų šalies verslui, bet ir politiniam įvaizdžiui ir net santykiams su partneriais.
Viena vertus, tvirta Lietuvos pozicija Kinijos atžvilgiu taip pat yra įspėjimas kitoms Europos šalims, kad jos nedarytų tų pačių klaidų, kurias padarė dėl Rusijos, tikintis, kad prekyba gali padėti sušvelninti geopolitines problemas.
Tačiau tokius argumentus Europos šalys yra linkusios greitai atmesti bei toliau tik įtvirtina prekybinius saitus su Kinija.
Lietuva giriasi savo vertybine politika
Kinijos užsienio reikalų ministerija pranešė įvedusi sankcijas Lietuvos susisiekimo viceministrei Agnei Vaišeukevičiūtei už jos vizitą Taivane[2]. Kinijos atstovai griežtai sukritikavo ir atstovybės Taivane atidarymą. Nors Taivano užsienio reikalų ministerija pasmerkė tiek sankcijas, tiek kinų kritiką, sakydama, kad jos prilygsta „neracionaliam Kinijos atsakui“, didžiajai komunistinei valstybei tai nė motais.
Lygiai taip pat Kinijos pyktis regis nerūpi Lietuvos valdžios atstovams, kurie giria savo vykdomą vertybinę politiką ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu. Užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio teigimu, nutraukti ekonominiai santykiai su Kinija išsprendė vieną svarbiausių klausimų – Lietuvos priklausomybę nuo autoritarinio režimo.
„Mes turime rekordinius eksporto metus šiemet, rekordinius eksporto metus į Indijos-Ramiojo vandenyno regioną. 30 proc. augo mūsų bendras eksportas, nepaisant to, kad yra ir karas, ir minimas baisusis Kinijos spaudimas, kurio verslas, tiesą sakant, net nelabai pastebėjo. Visi tie pranašai, kurie lygiai prieš metus pranašavo procentinį BVP kritimą dėl Kinijos, šiandien aš jų negirdžiu“, – teigia Lietuvos diplomatijos vadovas[3].
Pasak G. Landsbergio, nors ekonominiai santykiai buvo nutraukti Kinijos iniciatyva, Lietuvos ekonomika dėl to ne tik kad stipriai nenukentėjo, bet neva net sustiprėjo: atrasti nauji partneriai, sustiprinti prekybos ryšiai su JAV, Australija, Pietų Korėja. Be to, ministras akcentuoja politikos principus, kuriais siekiama palaikyti nepriklausomybės siekiančius kraštus.
„Tai ne tik Lietuva prieš Rusiją ar Lietuva prieš Kiniją – tai Lietuva stoja už principą“, – sako Lietuvos užsienio reikalų ministras.
Sprendimas atidaryti Taivano atstovybę vis dar plačiai aptarinėjamas ir diskutuojamas pačioje Lietuvoje. Opoziciniai socialdemokratai nepritaria šiam sprendimui, tačiau nesako, kad jį atšauktų[4].
„Taip, mes garsiai pasisakome Kinijos klausimu, tačiau tai davė mažai naudos mūsų nacionaliniams interesams. Mes norėtume nubrėžti skirtumą tarp Rusijos ir Kinijos. Rusija šią diskusiją paliko“, – teigia Gintaras Paluckas ir pabrėžia, kad būtina išlaikyti diplomatiją kaip galimybę santykiuose su Kinija.
Nuogąstauja, kad Lietuva per daug užsigeidė
Atsargiai Lietuvos poziciją Kinijos bei Taivano atžvilgiu vertina ir Linas Linkevičius, G. Landsbergio pirmtakas užsienio reikalų ministro poste. Jis nuogąstauja, kad Lietuva per daug užsigeidė, ypač turint omenyje Rusijos karą su Ukraina:
„Mes niekada netylėsime, bet negalima visada būti priešakinėse linijose. Reikia taupyti savo amuniciją. Nesame pakankamai dideli ir stiprūs, kad galėtume kovoti visuose pasaulio frontuose. Galime būti drąsūs, bet dėl ko?“
Vis dėlto vyriausybė nusiteikusi tvirtai, nors dalis žmonių ir gali teigti, kad pernelyg iššaukiančiai ar net naiviai. G. Landsbergis užsimena apie didesnės apimties politinę darbotvarkę ir sako, kad laikai, kai buvo orientuojamasi tik į regioną, „kai tavo saugumas priklauso nuo pasaulinių galių“, jau praėjo.
„Mūsų saugumas šiame žemyne priklauso nuo JAV. Suprantama, kad į savo saugumo interesus turime įskaičiuoti pasaulinius saugumo interesus. Turime parodyti, kad JAV gali mumis pasikliauti“, – sako G. Landsbergis.
Atrodo, kad JAV stengiantis koncentruotis į Aziją, dėmesį ten kreipia ir Lietuva. Vis dėlto, Lietuvos partnerių sąraše figūruoja ne tik JAV. Ne mažiau, o gal net ir daugiau svarbi ir Vakarų Europos valstybių parama ir palaikymas, o dėl savo pozicijos Kinijos atžvilgiu, būtent to galima netekti.
Partneriai Lietuvos nei palaiko, nei kritikuoja
Lietuvos politikų vykdomos vertybinės politikos aukštinimas ir viešas tikinimas, jog ji yra veiksminga ir naudinga, gali būti vertinamas ne kitaip kaip plekšnojimas sau per petį: tai tik priedanga, siekiant uždangstyti sudėtingą situaciją, kurioje yra Lietuva.
Parama Taivanui neatsipirko tiek, kiek buvo viltasi, o santykiai su Kinija bent jau šiuo metu atrodo sudėtingai sutaisomi.
Dar aktualiau yra ir tai, kad Lietuvos užsispyrimas į sudėtingą situaciją stumia ir europinius mūsų partnerius. Europos Sąjunga (ES) kritikavo Kiniją dėl nepagrįstų veiksmų prieš Lietuvą, tačiau pačios Kinijos pykdyti neketina.
Nors galima manyti, kad tvirta Lietuvos pozicija Kinijos atžvilgiu taip pat yra įspėjimas kitoms Europos šalims, toks pats, kaip kažkada įvardytas perspėjimas dėl Rusijos agresijos, Vakarai įprastai vengia tokio moralizavimo ir telkiasi į čia ir dabar situaciją.
O šiuo metu žemynui, jau ir taip kenčiančiam dėl energetikos krizės kuri kilo po Rusijos pradėto karo Ukrainoje, svarbiausia yra ekonominiai bei prekybiniai saitai su tokiomis galingomis valstybėmis kaip Kinija.
ES Lietuvos ginti nestos
Neparanku Europai yra ir tai, kad Lietuvos ir Kinijos konfliktas rizikuoja virsti Kinijos bei ES priešprieša, ko ES, nors ir atsargi dėl Kinijos, bet tikrai negali sau leisti. Kinija nediplomatiškai elgiasi Lietuvos klausimu, tačiau komunistinės valstybės valdžia niekuomet neįsiklauso į išorinių jėgų kritiką ir priekaištus.
Nors Briuselis stengiasi paremti savo ES valstybę narę, tačiau tikrai nesiruošia persistengti ir taip rizikingai prarasti ekonominius ryšius su Kinija. Tai reiškia, kad Lietuvos atvejis verčia Bendriją rinktis: toleruoti Kinijos politiką, kad apsaugotų savo komercinius interesus, arba ginti mažą šalį narę, kuri nepajėgi pasipriešinti Pekinui be kitų šalių narių paramos.
O pavyzdžiui Vokietija, kuri Lietuvos bei Kinijos konflikto pradžioje palaikė ES partnerę, dabar yra visiškai atvira ryšių su Kinija stiprinimui. Šalies ekonomikos ministras ir vicekancleris Robertas Habeckas pareiškė, kad Vokietija yra atvira rinka, nors ir patikino, kad reikia būti atsargiais[5].
R. Habecko komentarai pasirodė netrukus po to, kai lapkričio pradžioje Vokietijos kancleris Olafas Scholzas surengė Vakaruose prieštaringai vertinamą asmeninę kelionę į Kiniją susitikti su prezidentu Xi Jinpingu: Vokietijos kancleris tapo pirmuoju G-7 lyderiu, vykusiu į Kiniją nuo pat pandemijos pradžios. Kanclerį dėl įvykusio susitikimo su prezidentu Xi sukritikavo ir jo partneriai Europoje, ir jo paties vyriausybės nariai.
Vizito metu, O. Scholzas netiesiogiai palietė ir Lietuvos konfliktą su Kinija, tačiau tikėtos kritikos Kinijai nepažėrė:
„Ekonominės priemonės, nukreiptos prieš atskiras ES valstybes nares, yra nukreiptos prieš visą ES bendrąją rinką, o sankcijos ES įstatymų leidėjams mums nepriimtinos”, – sakė jis.
Vis tik, neatrodo, kad Vokietijai Lietuvos ir Kinijos nesutarimai gali užkirsti kelią tęsti ekonominį bendradarbiavimą su komunistine šalimi[6].
Svarbu ir tai, kad Vokietija, priešingai nei Lietuva, yra ypač priklausoma nuo Kinijos prekybos. Lietuva į Kiniją siuntė maždaug 1 proc. savo eksporto, o Vokietija gabena net 7 proc. 2021 m. Vokietija į Kiniją eksportavo prekių už 104,6 mlrd. eurų. Tai yra daugiau nei dešimt kitų ES šalių kartu sudėjus.
Be to, Vokietijos visuomenėje prekyba ilgą laiką buvo atskirta nuo užsienio politikos. Verslas tiek su Kinija, tiek su Rusija buvo laikomas teisėtu, nes buvo manoma, kad laikui bėgant prekyba prisidės prie to, kad šios šalys taptų atviresnės ir demokratiškesnės.
Dar 2021 m. „Volkswagen“ vadovas Herbertas Diessas pareiškė, kad tik 5,7 proc. pasaulio gyventojų gyvena demokratinėse valstybėse, „kokias mes pripažįstame“. Ironiška, tačiau „Economist“ demokratijos indekse, kuriuo rėmėsi H. Diessas, tokios šalys kaip Belgija, Italija, Prancūzija ar pačios JAV buvo įvardijamos kaip „ydingos“ demokratijos. Galbūt dėl to, vokiečių žiniasklaida ar politika net nekvestionuoja verslo santykių su Kinija ar kitomis nedemokratiškomis, teroristinius metodus naudojančiomis šalimis[7].
ES parama Lietuvos politikai mažėja
Be to, yra priežasčių skeptiškai vertinti ES galimybes kažkaip paveikti Kiniją. Vakarams trūksta realių įrodymų, kad Kinijos vyriausybė oficialiai riboja importą iš Lietuvos.
Pekinas tvirtina, kad privataus sektoriaus bendrovės keičia tiekimo režimą, todėl ES sunku pateikti pakankamai įrodymų, kad importo apribojimai buvo nustatyti vyriausybės įsakymais, o ne komerciniais sprendimais.
O ES parama Lietuvos politikai mažėja. ES ir toliau peržiūri savo išorės ekonominius santykius, kuriuos paveikė dabartinis karas Ukrainoje. Šalys narės stebi, kaip silpnėja tarptautinių santykių normos, o Lietuvos patirtis rodo mažesnių ekonomikų pažeidžiamumą ekonominės prievartos atžvilgiu. Tai problema, tačiau ne tokia didelė kaip numanoma ekonominė krizė ar recesija.
O tuo pat metu Briuselis dar turi spręsti klausimus, susijusius su karą pradėjusia Rusija. Kai kurie apžvalgininkai teigia, kad tai gera proga sumažinti ekonominius ryšius su abiem autokratinėmis valstybėmis, kiti nerimauja, kad vertybėmis grindžiama užsienio politika kainuos pajamų ir darbo vietų.
Įtemptoje geopolitinėje situacijoje pati ES nėra tokia galinga, kad galėtų ar net norėtų laviruoti tarp Kinijos ir Lietuvos.
