G. Nausėdos gerovės Lietuva: per kadenciją tūkstančiais sumažėjo lovų ligoninėse, netekome kelių šimtų gydytojų

Gerovės valstybės vizijoje – nepakankamas dėmesys sveikatos apsaugai

Dabartinis valstybės vadovas Gitanas Nausėda dar pernai pranešė, kad dalyvaus 2024 m. pavasarį vyksiančiuose prezidento rinkimuose. Vieni šią naujieną sutiko džiugiai, tačiau kiti – su abejone.

Imta kvestionuoti, ką gi dar dabartinis šalies vadovas gali pasiūlyti Lietuvai ir jos žmonėms. Juk dar praėjusios rinkiminės kampanijos metu garsiai kalbėjęs apie Lietuvos, kaip gerovės valstybės viziją, jos taip ir neįgyvendino.

O gražių pažadų ir plačių užmojų nestigo. Kalbėta ir apie nelygybės bei skurdo mažinimą, ir apie atlyginimų kėlimą, smulkaus verslo skatinimą, dėmesį regionams, kultūrai, švietimui.

Pirmojoje straipsnių apie G. Nausėdos gerovės Lietuvą dalyje kalbėjome apie kultūrą. Pradėdamas prezidento kadenciją jis teigė, kad Konstitucija numato, jog kultūra turi būti prieinama kiekvienam piliečiui, bet jo vadovavimo metais, daugybė kultūrinių įstaigų, nuo bibliotekų, iki kultūros centrų, buvo uždaryta.

Antrojoje šių straipsnių dalyje analizavome švietimo situaciją šalyje. G. Nausėda teigė, kad vienas iš svarbiausių gerovės valstybės rodiklių yra švietimo kokybės pažanga, bet jo kadencijos metus šalyje uždaryta keli šimtai mokyklų, sumažėjo pedagogų, nors moksleivių skaičius augo.

G. Nausėda, kalbėdamas apie gerovės valstybę Lietuvą, ne kartą palietė ir sveikatos apsaugos sektoriaus problemas. Šioje trečiojoje straipsnių dalyje būtent apie tai ir kalbėsime.

Kritika sveikatos apsaugos sektoriaus reformai, tačiau savo idėjų taip ir nepasiūlyta

Jau tapęs prezidentu ir sakydamas savo inauguracinę kalbą Seime, G. Nausėda išskyrė vienus iš svarbiausių gerovės valstybės rodiklių^[1].

Jo teigimu, ypač svarbus biudžeto mokestinių pajamų didinimas nuo 30 iki 35 proc. BVP, kuris reikštų daugiau nei 2 mlrd. eurų papildomų lėšų, kurias būtų galima skirti sveikatos apsaugai, socialinei rūpybai ir kitoms reikmėms.

Koronaviruso pandemijos metu prezidentas vėlgi teigė kad krizė parodė, jog kokybiškos, prieinamos sveikatos paslaugos yra kiekvieno teisė, tad reikia iš pagrindų modernizuoti bei sustiprinti sveikatos apsaugos sistemą^[2].

Praėjusią vasarą G. Nausėda teigė, kad bendra sveikatos sistemos padėtis Lietuvoje nėra patenkinama, sakė, kad sveikatos apsaugos reforma virsta tikru prakeiksmu, pažymėjęs, kad piliečiai iki šiol laukia mažesnių eilių, didesnio sveikatos paslaugų pasiekiamumo, greitesnės pagalbos, skaidrumo.

Anuomet prezidentas taip pat pabrėžė, kad nebėra laiko klysti pertvarkant sveikatos apsaugą, akcentavo, kad reformos naudą privalo apčiuopti žmonės. Be to, šalies vadovo teigimu, kai kurių specialistų nemotyvuoja dirbti regionuose net ir didesni pinigai nei sostinėje, tad gydytojų trūkumo problema nėra sprendžiama.

Taip jis pasisakė apie Sveikatos apsaugos ministerijos vykdomą greitosios medicinos pagalbos centralizavimą bei bendrą sveikatos priežiūros sistemos reformą, kurią įgyvendinus žadama teikti daugiau ambulatorinių paslaugų pacientų gyvenamoje vietoje ir mažinti hospitalizaciją.

Pagal reformą, savivaldybėse bus kuriami sveikatos centrai, kurie teiktų ambulatorinės sveikatos priežiūros paslaugas, skubią medicinos pagalbą.

Reforma kritiškai vertinama tiek valdžios sluoksniuose, tiek visuomenėje, ypač baiminamasi dėl ligoninių uždarymo.

Sveikatos apsaugos viceministrė Danguolė Jankauskienė sakė, kad po reformos rajonų ligoninės nebus uždaromos: sudėtingiausios procedūros bus sutelkiamos tretinio lygio bei regioniniuose kompetencijų centruose, o antrinio lygio ligoninės, teikiančios stacionarines aktyviojo gydymo paslaugas, veiks Lietuvos regionuose ir dešimtyje apskričių^[3].

Savo ruožtu rajonų ligoninėse neužimtos stacionarinės lovos bus transformuojamos į dienos stacionaro ir dienos chirurgijos paslaugas, kartu neva plečiant ambulatorinių paslaugų prieinamumą ir užtikrinant būtinas stacionarines paslaugas.

Opozicijos atstovai teigia, kad reforma neveiksminga, nes kol kas, nei pacientų eiles sumažino, nei padidino medikų skaičių.

Kaip teigia Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys, buvęs sveikatos ministras Aurelijus Veryga, ši reforma turi būti reikalinga ne valdininkams, o pacientams, bet naudos kol kas nematyti.

„Sukėlus nestabilumą sistemoje, medikai pradeda migruoti į privatų sektorių, ir tai reiškia, kad viešasis sektorius, jau ir taip susidurdamas su didelėmis žmogiškų išteklių problemomis – trūksta medikų, trūksta slaugytojų, jis susidurs su dar rimtesnėmis problemomis ir, panašu, kad tas pažadas, kad trumpės eilės, kad bus arčiau medikai specialistai, jis negali būt įgyvendintas“, – sakė A. Veryga^[4].

O kritikos reformai taip pat tarsi negailintis prezidentas, vaizdžiai kalbėdamas apie gerovės valstybės puoselėjimą, sveikatos apsaugos sektoriaus problemų klausimu, pasisakyti, regis, nėra linkęs.

Paleidęs vieną ar kitą aštrią kritikos strėlę valdžios iniciatyvoms, G. Nausėda tarsi nepastebi, kad būtent jo vadovavimo valstybei metais, šalies ligoninių lovų skaičius sparčiai mažėja, o medikų trūkumas tik auga. Vargu, ar tokie statistiniai rodikliai galėtų būtų siejami su gerovės Lietuva.

Ligoninių lovų skaičius mažėja, medikų stygius tampa vis labiau pastebimas

Kalbant apie sveikatos apsaugos sritį, daugeliu aspektų statistika nėra itin džiugi. 2018 m. šalies ligoninėse lovų stacionaruose (be slaugos lovų) buvo 18025. Aktyvaus gydymo lovų – 12892, psichiatrijos lovų – 2735, ilgalaikės priežiūros lovų (tuberkuliozės) – 785, o kitų ligoninių lovų (reabilitacijos) – 1613^[5].

Žvelgiant į 2019 m. matoma, kad lovų stacionaruose buvo 17733, aktyvaus gydymo lovų – 12661, psichiatrijos lovų – 2722, ilgalaikės priežiūros lovų – 749, o kitų lovų – 1601.

2020 m. lovų stacionaruose skaičius siekė 16802. Aktyvaus gydymo lovų buvo 12278, o psichiatrijos lovų – 2 422. Ilgalaikės priežiūros lovų buvo 650, o kitų ligoninių lovų – 1452.

2021 m. lovų stacionaruose suskaičiuota 16957, aktyvaus gydymo lovų – 12507, o psichiatrijos lovų – 2446. Ilgalaikės priežiūros lovų buvo 575, o kitų – 1429.

2022 m. lovų stacionaruose būta 16085, aktyvaus gydymo lovų – 11821, psichiatrijos – 2356, ilgalaikės priežiūros lovų – 481, o kitų ligoninių lovų – 1427.

Tai reiškia, kad vien lovų stacionaruose skaičius nuo 2018 m. iki 2022 m. sumažėjo 1940, psichiatrijos – 379, ilgalaikės priežiūros – 304, o kitų ligoninių lovų skaičius sumažėjo 186.

Sveikatos priežiūros personalo skaičiaus pokyčiai taip pat yra iškalbingi. 2018 m. Lietuvoje buvo 13680 gydytojų, 2823 odontologų, 21886 slaugytojų ir 884 akušerių^[6].

2019 m. šalyje dirbo 13 508 gydytojų, 2708 odontologų, 21717 slaugytojų ir 895 akušerių. 2020 m. šalyje dirbo 13205 gydytojų, 3182 odontologų, 21906 slaugytojų ir 877 akušerių.

2021 m. Lietuvoje jau buvo 13 165 gydytojų, 3013 odontologų, 22173 slaugytojų ir 872 akušerių, o 2022 m. šalies gydymo įstaigose dirbo 13262 gydytojų, 3194 odontologų, 21316 slaugytojų ir 861 akušerių.

Tai reiškia, kad 2018-2022 m. laikotarpiu, iš darbo pasitraukė 418 gydytojai. Per tą laiką iš darbo išėjo ir 570 slaugytojai bei 23 akušeriai.

Be to, pagal sveikatos priežiūros personalo skaičius, kurie tenka 10 tūkst. gyventojų pastebima, kad 2018 m. 10 tūkst. gyventojų teko 49,0 gydytojai. 2019 m. – 48,3, 2020 m. – 47,0, 2021 m. – 46,9, o 2022 m. jau tik 46,4 gydytojų.