- G. Nausėda – gerovės valstybės kūrėjas
- Prezidentas G. Nausėda – aktyvus kultūros puoselėtojas?
- Lietuvoje masiškai uždaromi kultūros centrai ir bibliotekos
G. Nausėda – gerovės valstybės kūrėjas
Praėjusią savaitę dabartinis Lietuvos vadovas Gitanas Nausėda paskelbė, kad nusprendė dalyvauti kitų metų prezidento rinkimuose.
„Aš esu nusiteikęs ir pasiryžęs tęsti pradėtus darbus. Aš dalyvausiu Lietuvos Respublikos prezidento rinkimuose 2024 m. gegužės mėnesį ir aš tikiuosi, kad Lietuvos žmonės man suteiks tvirtą pasitikėjimo mandatą, tokį, kokį suteikė 2019 m.“, – oficialiai pareiškė G. Nausėda.
Apie tokį šalies vadovo sprendimą buvo kalbama jau seniai, be to, palankumą jam rodo ir nemenka dalis Lietuvos visuomenės.
Remiantis lapkričio 25 d. paskelbta visuomenės apklausa, G. Nausėda yra palankiausiai vertinamas šalies politikas – lapkritį jį palankiai vertino 64,6 proc. apklaustųjų. Apklausose gyventojų teiraujantis, kas geriausiai atstovauja jų interesus, lyderiu vėl gi išlieka ne kas kitas, o G. Nausėda.
Tačiau per savo prezidentavimo kadenciją G. Nausėda buvo vertinamas gana įvairiai. Vienu metu, jis buvo kritikuojamas dėl to, kad laikėsi tam tikro nuošalumo, viešojoje erdvėje ne vienas net pašaipiai kvestionavo kur gi prezidentas dingo, juokais skelbė jo paieškas.
Dabar, kai jis jau paskelbė apie savo dalyvavimą rinkimuose, dalis piliečių kritikuoja jį, kad viešumoje prezidentas vėl pasirodė tik dėl rinkiminės kampanijos: sutapimas ar ne, bet tik pastaraisias mėnesiais G. Nausėda ėmėsi aktyviau vertinti valdančiųjų darbus, reaguoti į žmonėms opius klausimus, pačias aktualiausias naujienas.
Tačiau dar prieš G. Nausėdai laimint 2019 m. prezidento rinkimus, į jį tiek politikos apžvalgininkai, tiek patys piliečiai žvelgė itin optimistiškai. Juk jo vizitine kortele buvo tapusi gerovės valstybės idėja, kuri nemenkai daliai lietuvių itin imponuoja.
Savo pirmosios rinkiminės kampanijos metu G. Nausėda daug ir garsiai kalbėjo apie nelygybės ir skurdo mažinimą, žadėjo vienodą dėmesį suteikti kiekvienam šalies piliečiui, kalbėjo apie atlyginimų kėlimą, smulkaus verslo skatinimą, emigrantų grįžimą atgal į tėvynę[1].
Tokios idėjos sudomino nemenką dalį Lietuvos žmonių. Vieniems aktualiausias tapo atlyginimų klausimas, kitiems – socialinės atskirties mažinimas.
Buvo susidomėjusių ir palyginti su buvusiais prezidentais, išsamesniu G. Nausėdos požiūriu į švietimą, edukaciją bei kultūrą. Šioms sritims tiek dar būdamas kandidatu, tiek jau tapęs šalies vadovu, G. Nausėda iš tiesų skyrė didelį dėmesį. Tiesa, dažniausiai, tik savo kalbose.
Prezidentas G. Nausėda – aktyvus kultūros puoselėtojas?
2019 m. liepos 12 dieną sakydamas inauguracinę kalbą Seime, G. Nausėda savo valdymo kadencijai buvo iškėlęs kelis esminius siekius, kurie neva padės kurti gerovės valstybę.
„Iškeldami gerovės valstybės idėją išskyrėme penkis esminius šalies rodiklius“, – tada sakė jis[2].
G. Nausėda tada kalbėjo apie pajamų nelygybės mažinimą, biudžeto mokestinių pajamų didinimą ir papildomų lėšų skyrimą socialinei apsaugai, sveikatai, kultūrai, viešosioms paslaugoms ir atlyginimams. Prezidentas dėmesį atkreipė ir į regioninės atskirties mažinimą, ir į efektyvų ES fondų lėšų panaudojimą. Penktasis rodiklis, kuris pasak G. Nausėdos yra svarbiausias, tuomet buvo švietimo kokybės pažanga.
„Mes privalome baigti niekaip nesibaigiančias švietimo reformas, pasiekti nacionalinį susitarimą dėl švietimo pokyčių, kuris nebus peržiūrimas keičiantis valdžiai. Ir investuoti lėšas ir laiką į savo vaikų išsilavinimą, nes tai – pati prasmingiausia investicija“, – sakė jis.
Galima teigti, kad su švietimu tiesiogiai siejasi ir kultūra. O jau šių metų metinio pranešimo metu G. Nausėda sakė, kad privalu rūpintis Lietuvos „paveldo apsauga, daugiau dėmesio skirti kultūros ir švietimo sąryšiui, galiausiai – parengti ir priimti Kultūros politikos pagrindų įstatymą“.
„Mūsų šalies Konstitucija numato, kad kultūra turi būti prieinama kiekvienam piliečiui. Kiekvienas turi teisę į kūrybinę laisvę, kaip ir galimybę pažinti turtingą Lietuvos, lietuvių ir čia gyvenančių tautų paveldą. Tai užtikrinę, tikiu, būsime įdomesni ne tik sau, bet ir visos Europos bei pasaulio žmonėms. O kartu – ir vertybiškai stipresni bei atsparesni“, – kalbėjo šalies vadovas[3].
Tačiau jau tuomet tokiems jo žodžiams kritikos negailėjo patys kultūrininkai. Menotyrininkė Agnė Narušytė net pažymėjo, kad įprastai visos politikų kalbos apie kultūrą tėra bendrybės, neturinčios nieko bendra su realiu kultūros gyvenimu. Jos teigimu, teiginiai, kad turi būti saugomas kultūros paveldas, švietimas ir kultūra, privalo žengti koja kojon.
O prieštara tarp gražių prezidento žodžių apie kultūros apsaugą ir puoselėjimą bei realybės, pastaraisiais metais yra itin pastebima. Nesunku padaryti išvadą, kad žadėjęs kultūrinį prieinamumą, G. Nausėda savo žodžių netęsėjo.
Juk statistiniai duomenys rodo, kad per kelerius metus daugybė kultūrinių įstaigų, ypač – Lietuvos regionuose, buvo uždaryta.
Tai reiškia, kad ne sostinės ar kitų didžiųjų miestų gyventojai, susidūrė tik su sumažėjusiu prieinamumu prie kultūros, o prezidento pažadai tėra dar vienas rinkiminės kampanijos įrankis.
Lietuvoje masiškai uždaromi kultūros centrai ir bibliotekos
Vasarą pasirodė žinia, kad Marijampolės rajone bus uždaryti net aštuoni kaimiškose vietovėse veikiantys bibliotekų skyriai. Juos ketinama pakeisti mobiliu bibliobusu[4].
Savivaldybės atstovai tada teigė, kad iniciatyva mažinti bibliotekų skaičių kaimiškose vietovėse kilo Marijampolės viešojoje bibliotekoje, taip neva norima sutaupyti lėšų.
Tačiau bendruomenės atstovai negailėjo kritikos politikams, teigė, kad jie neatsižvelgė į žmonių poreikius, ketina sunaikinti paskutinius dar likusius kultūros židinius kaimuose.
Kultūros ministerija sakė, kad pačios savivaldybės gali spręsti dėl bibliotekų padalinių uždarymo, tačiau įprasta praktika yra optimizuojant uždaryti ne daugiau kaip 1–2 padalinius.
Ministerija pabrėžė, kad „gerai išplėtotas viešųjų bibliotekų tinklas visoje šalyje yra ypač svarbus, nes jis užtikrina gyventojams prieigą prie informacijos, viešos interneto prieigos, skaitmeninio bei medijų ir informacinio raštingumo mokymų, informacinių technologijų ir kitų kultūrinių ir informacinių paslaugų, o taip pat tampa bendruomenės susibūrimų vieta“.
Tačiau tiek ministerijos pozicija, tiek ankstesnės prezidento kalbos apie kultūrą neatitinka realybės. Lietuvoje ir toliau naikinamos kultūrinės įstaigos.
Štai, Vilkaviškio rajone planuojama uždaryti keturis mažiausius filialus ir įsigyti mobiliąją biblioteką[5]. Rudenį paskelbta, kad uždaromos ir trys Lazdijų rajono bibliotekos[6].
Situacija iš tiesų neramina. 2022 m. šalyje veikė 2152 bibliotekos ir 588 kultūros centrai [7].
Įdomu tai, kad tokios niūrios tendencijos tapo dar labiau matomos po to, kai G. Nausėda, viešai ir garsiai žadėjęs puoselėti kultūrą ir edukaciją, tapo šalies prezidentu. 2019 m. kada prezidentu ir buvo išrinktas Gitanas Nausėda, Lietuvoje veikė 2365 bibliotekos ir 637 kultūros centrai.
2020 m. Lietuvoje jau teveikė 2304 bibliotekos ir 634 kultūros centrai. Tokios tendencijos tęsėsi ir toliau. 2021 m. Lietuvoje veikė 2214 bibliotekos bei 615 kultūros centrai. 2022 m. jau teveikė 2152 bibliotekos ir 588 kultūros centrai.
Tai reiškia, kad nuo 2019 m. iki 2022 m. Lietuvoje užsidarė net 213 bibliotekų ir 49 kultūros centrai.
Nors viešojoje erdvėje dabar daugiau dėmesio yra skiriama regionuose veikiančių mokyklų ar gydymo įstaigų uždarymui, dėmesį būtina atkreipti ir į kultūrinių įstaigų nykimą.
Juk kalbant apie lygybę ir kultūros prieinamumą, vargu ar galima orientuotis tik į didžiųjų miestų gyventojus. O valdžiai diskutuojant apie regionų įgalinimą, kultūra yra tiesiog gyvybiškai svarbi.
Juk vietinės reikšmės kultūros centras ar biblioteka daugeliui kaimų ar miestelių gyventojų yra vienintelės švietimo, edukacijos, kultūros užuovėjos.
Prezidento G. Nausėdos vieši įsipareigojimai puoselėti kultūrą šiuo atveju tampa visiškai prieštaringi situacijai, kurią matome šių dienų Lietuvoje. Be to, tai tarsi įrodymas, kad iki tikros gerovės valstybės sukūrimo liko dar ilgas kelias.
