Būti prie kitų tokiu, kokiu būni saviems – neapsimoka
Dabartinio pasaulio peizažas atrodo būtent taip: surenki medinius pagalius (organiškus, ekologiškus, ne šiukšles), sudedi į plastikinius maišus (tarša, šiukšlė, nuodas) – „pasifotkini“ ir nejučia matai jau dvi šiukšles – įskaičiuojant ir fotografą pačiame absurdiškiausiame vaidmenyje.
Disneilendas, kai kuriems prieinamas užstačius 10 metų iš eilės „hipotetiškai“ kepamą vaikišką gimtadienio tortą, rodosi bene svarbiausia vieta, kurią kiekvienas (save gerbiantis) pasaulietis turi bent kartą gyvenime aplankyti[1]. O dar jei dar („vdruk“) išminties pasisemsi… (Šiuos linksmintojus būtina remti finansiškai, kadangi pastarieji „labai mažai“ turi, nors tas „viskas“ nueina abejotiniems tikslams.)
Imsiu ir visa tai sukonkretinsiu: kažkada, pamenu, šukavau šunį ir kalbėjau su į svečius atėjusiu draugu, kol už nugaros bolavo įjungtas televizorius. Intuityviai atsisukau – ir vienu metu surėkėm „B*bis!“ Grynų gryniausias. Disnėjaus filmuke abu išvydom animacinį herojų, atrodantį visai kaip vyriškas lyties organas. (Tai gražiausia, ką gali padovanoti savo vaikui?) Ir čia tik ledkalnio viršūnė.
Pavyzdžiui, Gitanas Nausėda bučiavo Ukrainos vėliavą NATO susitikime. Ką jūs „į tai“? Keisčiausia tai, jog Lietuvos vėliavos bučiuojant išvysti, deja, neteko[2].
Vėlgi, pastebėjau, kokia laisva ir „nesuvaržyta“ tautiečio ekspresija.
Garsūs žmonės ir valdžios priimami sprendimai, švelniai tariant, neturi filtrų savo manieroms – jokių kompleksų ir susimąstymų.
Sakytumėte: „lietuviai yra nesveikai susikaustę, o jų saviraiška įstatyta į rėmus, nes gi už viską svarbiau „kas ką pagalvos“.
Dar Olandijoje prasilenkiau su vaikinu, kuris klausydamas muzikos per ausines pats sau „tūsino“. Iš karto pagalvojau: jeigu čia Lietuvoje taip „išlaisvėtum“, aplinkiniai palaikytų nenormaliu.
Mūsų šalis – užsispaudusi – vienareikšmiškai. Tačiau tai dar nereiškia, kad nereikia suvokti, kur baigiasi dėžutės riba ir prasideda svetimų šalių (užpakalių) bučiavimo tendencija. Kitaip sakant, saviraiška saviraiškai nelygi, bet iš namų reikėtų išeiti susikišus „triusikus“, kad svetimi nesikėsintų – iš baimės ar susinepatoginimo.
Lietuvos prezidentas – labiau Ukrainos vieškelio narys, rečiau – savo krašto atstovas
Mes pratę žiūrėti į visus įtariu žvilgsniu: jei kažkas tau nusišypsos ar užkalbins – reaguok taip, lyg į galvą būtų įremtas pistoletas.
Ir iš tiesų, kai kurių žmonių žvilgsniai yra kaip ką tik iš kalėjimo paleistų ar su plyta „pridaužtų“ – ir nieko čia naujo.
Žinot, kaip aš galvoju?
Suvokiu, kokį spaudimą patiria prezidentas.
Tas faktas, kad pastarasis negeba „įsiūlyti“ savo „ekspedicijų“ tautiečiams, savaime suprantama, nėra didelės paklausos rodiklis. Aš nesu psichologė, bet slapti susitikimai (Kalifornijos miškuose ar bet kur kitur – bobutės palėpėje), įrodo, jog svarbiausia stambūs ryšiai, „prametant“ tautiečius į laukiančiųjų sąrašus.
Tiek tereikia suprasti: trinti alkūnėmis su dideliais vardais – net ir Vikipedija tvirtina – reiškia palikti didesnį įspaudą pasaulyje.
Savanaudiški autoritetų interesai rodo savigarbos trūkumą
Kiekvienas statutas turi savo pranašumų.
Pavyzdžiui, viena giminės linija gabi muzikai, dėl ko palikuonys natūraliai turi gyslelę, dėl kuriuos nebijo viešumo – netgi trokšta būti dėmesio centre. Vėlgi, yra ir tokių, kurie privalo ištverti baisius dalykus, todėl išsivysto analitinis mąstymas. Ketvirta giminė pasižymi gerais sporto genai ir t. t., ir t. t.
Nepaisant to, visi turime savų problemų, su kuriomis susiduriame iš kartos į kartą.
Šiuo atveju, elito giminė – tai vienas iš kontrastų, kai nuo mažų dienų vaikams peršama, jog jie neva privalo įrodyti verti joje būti. Minėta padėtis iš tiesų beveik tokia pat bloga, kaip tada, kai vaikai gimsta nekilmingoje šeimoje, desperatiškai bandančioje tapti privilegijuota.
Pasakysiu paprastai: savanaudiški interesai „eina“ iš pačių autoritetų savivertės trūkumo. Jeigu savo vertę statai „ant“ priklausymo kažkokiam išskirtiniam klubui – tai tavo, kaip traumuoto žmogaus, filosofija.
Mano garbanotas draugas vaikystėj sakydavo: „ar statusas mano gyslomis teka, ar kraujas?“ Žmonių skirstymas remiantis kategorija – viso labo, laikina strategija, pasmerkta sugriūti.
Šiaip ar taip, viskas anksčiau ar vėliau išlenda, – visi iki vieno žinome, jog abejotini sprendimai dažniausiai remiasi į finansus, pastaruosius uždangstant „inovacijos“ argumentu. Tuo tarpu nei aš, nei tu, nesame geresni už benamį (galbūt pastarojo egzistencija yra dar labiau pamokanti).
Taip, gyvenimas vertingesnis už pinigus. Bet manipuliuoti, išduoti savo vertybes ir užsidėti kaukę, kuri kompensuoja tai, ko viduje žinai, jog neturi – ne sprendimas[3].
Apskritai, atrodo, jog orgazmą mums kelia skirtingi dalykai: lygiai kaip dabar, kai daug jutubo kanalų staiga gavo galybę naujų sekėjų, taip ir Lietuvos prezidentas – krūvą svetimkūnių; taip būna, kai (konkrečiai) stingama adekvatumo.
