„Valgyk, melskis, mylėk“: istorija apie pasimetimą ir atradimą
Tas pojūtis, išjudinantis saulę ir kitas žvaigždes vadinamas meile gyvenimui.. Didžiulė nerimo banga netikėtai užliejo mano gaisro išdegintą kūną; aš, aišku, laukiau, kol tas protą stingdantis jausmas pagaliau paliks mane tokią, kokią rado – nutils kartu su pašnibždomis tariama malda, kurią tąkart kartojau mintyse garsiau nei savo lūpose. Juk tai turėtų praeiti. Išeiti tuo pačiu keliu, kuriame rado negyvą mane, tačiau jis prigulė. Visai čia pat. Visai šalia, net rankomis jutau, nors jo nė neliečiau. Aš tiesiog laukiau, gal jis praėjo…
Turbūt žiūrint šį filmą jaučiuosi panašiai, kaip pagrindinė jo veikėja: truputį nerangi, perdėm svajinga bei gi retsykiais ir, rodosi, neadekvati – tarsi chaosas, mintijantis, kur patogiau būtų šį sykį nutūpti.
Pereinant prie esminės kūrinio minties – aktorė Julia Roberts kone nuolankiai vykdo Dievo valią priklaupdama ir prašydama nurodyti, kur ji turėtų pasukti. Viskas panašu į minimaliai apgalvotą strategiją: nepavykus santykiams su vyru ji nori aiškios nuorodos, kuri nuvestų į būseną, kuomet spagečių valgymas būtų tolygus romanui, saulė ir rytmečio aušra teiktų tiek pat malonumo, kiek tai teikė vaikystėje, o kvėpavimas taptų lengvas ir toks galingas, kad bent metaforiškai jai padėtų pakilti nuo žemės[1].
Tada, kai ji pasiryžo viską keisti (na, ar bent jau pradėjo dvejoti savuoju gyvenimu ir tariamos laimės suvokimu) jos vyras jautė jos sustingusį kvėpavimą; kvietė ją grįžti atgal į lovą, tačiau ji buvo nusprendusi, kad bendras kelias turi baigtis būtent čia. Lova, kaip koks santykių užbaigtumo „momentas“ liudijo, jog jei ji persigalvos, viskas bus kaip po senovei. Ir spėkit ką – ji to nė velnio nenorėjo.
Antrasis „kandidatas“ į vyrus elgėsi kiek kitaip – jaunuolis nenorėjo jos sulaikyti. Jis nenorėjo ir įrodinėti, kad ji esą daranti klaidą. Aišku, tikinimas, jog „neverta važiuoti į Indiją – indiško maisto galima paragauti ir čia“ jos nežavėjo. Tuo tarpu akivaizdu, jog jis pats abejojo savo žodžių tikrumu.
Taip, galbūt Liz (toks filmo herojės vardas) buvo praradusi pasitikėjimą kitais, galbūt abejojo ir pačia savimi, tačiau jos kūnas norėjo kitokio (plasnojančios dangumi laisvės) skonio, su trupučiu itališko sūrio ir kadaise išgirstu šimtamečio žiniuonio padrąsinimu „ant viršaus“.
Dargi tiesa ta, kad tai ir buvo paskutinis „štrichas“, paskatinęs ją dar kartą peržiūrėti daugelį metų reguliariai pildomą svajonių dėžutę, kuri asocijavosi su dar nepatirtais, bet neabejotinai vertais patirti nuotykiais.
Kodėl „Valgyk, melskis, mylėk“ įkvepia moteris keisti gyvenimą
Tiesa ta, kad vienos moterys jaučiasi „mamiškomis“ dar nesulaukusios pilnametystės.
Tuo tarpu filme „Valgyk, melskis ir mylėk“ pagrindinė veikėja nesivaržė – ji buvo tokia, kokia norėjo būti: truputį nutolusi nuo visuomenei įprasto moters vaidmens ir vaikiškai puoselėjanti viltį patirtį glausti it kūdikį. Kitaip sakant, ji tiesiog nusipirko „loterijos bilietą“, nes manė, kad norint kažką pakeisti maldauti neužtenka. Ir jos bilietas buvo kelionė į Italiją, Indiją bei Bali salą. Pagrindinei herojai kelionė padėjo suvokti, jog viską reikia vertinti širdimi.
„Kai atsibudau iš karto suvokiau, kad mirštu lėta ir paskutinius syvus siurbiančia mirtimi. Jaučiau, jog mano siela nyksta amžiams; aš nebežinojau, kas esu iš tikrųjų – aš tik svarsčiau, kad niekada nebūsiu tokia pati, jei liksiu stovėti čia“, – kaip jau teko suprasti, taip kalbėjo filmo herojė, kuriai gyvenimas rodėsi it spąstai, o kvėpavimas – lyg dusulys. Juk kažin ar kas pritartų, jog gyventi su kažkuo nelaimingai yra buvimo laimingais dalis – toks įsitikinimas mus tiesiog pražudytų. Tuo tarpu jos nuotykiai prasidėjo būtent nuo šios akimirkos[2].
Taigi Liz visą savo turtą po skyrybų palikusi vyrui ir nusipirkusi italų kalbos žodynėlį leidžiasi į nuotykį arba, kaip ji sakytų, į neišvengiamybę. Kelionėse ji atranda įvairių patiekalų ragavimo malonumus ir susipažįsta su ekspresyvios kultūros ypatumais. Ji, žinoma, susiranda ir naujų draugų, tačiau su mažai pažįstamais vyrais išlaiko atstumą.
Dargi herojė iš naujo atranda maldos galią Indijoje bei suvokia, jog „mintys – kaip drabužiai ir ji privalėsianti jas deramai atsirinkti, na, o galiausiai sutinka ir tikrąją meilę Bali saloje, tačiau apie tai kiek vėliau.
Grįžtant prie filmo „meniu“ bei perdėm gurmaniškai vaizduojamos virtuvės, kuri iki šiol man gniaužia kvapą, emocijų visoje filmo istorijoje būta įvairių: pripažinsiu, daug kartų šyptelėjau – garso takelis toks subtilus ir žaismingas, jog man net liūdnesnės akimirkos rodėsi kaip pramoga.
Aišku, dalis žmonių, skaičiusių knygą tokiu pačiu pavadinimu galbūt sakytų, jog pastaroji yra gyvesnė, labiau jaudinanti ir netgi gebanti transformuoti, tačiau man Liz – tai itin narsios moters paveikslas, kuris gana kokybiškai perteikiamas ir filme.
Italija, Indija ir Balio sala – kelionė, padėjusi rasti save
Kai sakome, kad pasprukti nemačiom pro užpakalines duris yra paprasčiau nei likti, taip, matyt, ir yra.
Tiesa ta, kad gyvenimo laimės ieškanti rašytoja Julia Roberts yra turtinga moteris, turinti galimybę metams laiko pasiimt atostogas ir keliauti po pasaulį. Taip, ji kiek kitokia: Liz pinigai nėra pirmoje vietoje, o daugelis moterų galbūt tik ir svajotų atsidurti jos kailyje.
Aišku, Italiją ji rinkosi vedina intuicijos, jog ten viskas tiesiog pulsuoja neišsenkančia gyvybe; tuo tarpu Indija buvo Niujorke sutikto „nuotykio“ planuojamų aplankyti šalių sąraše, tai ji šią mintį „pasiskolino“.
Taigi persikelkime į, turbūt, įdomiausią filmo dalį. Tęsdama kelionių maratoną pagrindinė filmo veikėja galiausiai atsiduria Bali saloje, kurioje netikėtai sutinka ir naują mylimąjį (taip, tas mylimasis tikrai panašus į tokį, dėl kurio verta pasilikti saloje). Ir nors pradžioje Liz dvejoja (mat bijo, jog gali nusivilti ir kaip reikiant „nusvilti“), vis tik jų meilė įsiliepsnoja ir tampa pagrindiniu orientyru jųdviejų gyvenime.
Aišku, jau filmo viduryje ji supranta, kad be griuvėsių negali atsirasti nieko, kas būtų už juos tvirčiau. Tuo tarpu jos žodžiai, jog „griuvimas yra dovana – tai kelias į virsmą“ tik dar kartą patikina, kad ji geidė pokyčių, tik galbūt galvojo, kad dar ne pats tinkamiausias metas[3].
Kita vertus, sunku paneigti, kad filmas „Valgyk, melskis ir mylėk“ yra nuostabus. Asmeniškai man tai sentimentali, linksma, įkvepianti ir nuoširdi patirtis.
Dargi galėčiau palyginti jį su rudenį krintančiais lapais: lapai keičia spalvą; jie krinta ir miršta, bet galiausiai įvyksta stebuklas ir medis pasidengia nuostabiais žiedais bei tampa dar didingesnis. Ir dabar jis nesulūš, nes išgyveno pačią tamsiausią audrą, kaip išgyveno ją ir Liz.
