Artimiausios specialistų prognozės estų nedžiugina
Analitikai prognozuoja, kad iki metų pabaigos infliacija Estijoje išaugs iki 4 proc.; jų nuomone, perkamoji galia šalyje bus atkurta tik iki 2026 metų pabaigos. Tačiau pardavėjai mano, kad jau šiandien vartotojai nebegali įveikti nuolatinio kainų kilimo.[1]
Mažmeninės prekybos tinklų ir maitinimo įstaigų savininkai dabar ilgiau galvoja apie naujų projektų ir investicijų pradžią bei yra linkę juos atidėti. Taip yra dėl maisto, energijos kainų kilimo ir spaudimo dėl darbo užmokesčio lygio, praneša „Aktualioji kamera“.
Pasak „Selver“ parduotuvių tinklo finansų skyriaus vadovo Kristjano Andersono, per pastaruosius trejus metus kainos maisto prekių parduotuvėse išaugo 40 proc.
„Prekybos įmonės atsargiau žiūri į kiekvieną naujovę. Tie, kurie šiuo metu turi parengę savo strategiją, gali tai padaryti. Bet manau, kad net didieji tinklai sustabdė aktyvią plėtrą ir būtinai permąsto savo kasdienes ir darbo sąnaudas“, – sakė Andersonas.
Pasak „Magussoolane“ kavinės bendrasavininkės ir konditerės Anos Mžavanadzės (Anna Mzhavanadze), dėl maisto kainų kilimo iki metų pabaigos jie greičiausiai turės padidinti savo produktų kainas 15 proc.
„Noriu pažymėti, kad dabar ši problema tapo labai aktuali mūsų įmonei, nes esame smulkus verslas, bandome išgyventi. Tuo pačiu stengiamės būti lankstūs ir per daug neapkrauti savo svečių kainų augimu. Bet šiame etape, deja, tai neišvengiama“, – aiškino A. Mžavanadzė.
Estai turi nusiteikti tolesniam infliacijos augimui
Trinu Taperis (Triinu Tapperi), „LHV Pank“ makro analitikas, teigia, kad antroje metų pusėje turėtume tikėtis dar didesnio kainų augimo: iki metų pabaigos infliacija gali pasiekti 4 proc.
„Žmonės dabar yra tokie pat nesaugūs, kaip ir per 2009 metų finansų krizę. Ir nebus pasitikėjimo, kol piniginėje nebus daugiau pinigų. Galbūt perkamoji galia atsigaus iki 2020 m. lygio tik iki 2026 m. pabaigos“, – nurodė T. Taperis.
K. Andersonas pridūrė, kad pardavėjai yra priversti kelti kainas, tačiau klientai nesutiks su didesniu nei 5 proc. padidėjimu. Ir daugelis vadovų optimizuoja darbo jėgą taip, kad jie paliktų darbo užmokestį nepakitusį, tačiau tuo pačiu metu sumažintų darbo krūvį. Pasak T. Taperio, tai nėra išeitis, nes tokių darbuotojų perkamoji galia nedidėja.
Keisti sutapimai, stebimi tiek Lietuvoje, tiek Estijoje
Ilgą laiką Estija buvo pristatoma kaip daugiausiai iš trijų Baltijos sesių pasiekusi šalis, kurioje beveik sukurta Lietuvai vis žadama „gerovės valstybė“. Kalbos kalbomis, tačiau pastaruoju metu abi šalys gyvena keistai panašiu ritmu.
Savo laiku Estijoje buvo kilusi idėja apmokestinti senesnius automobilius, tačiau įvertinus regionų situacija, idėjos buvo atsisakyta. Dabar, apie tai prabilus vis dar esantys Lietuvos valdžioje, panašias idėjas vėl pradėjo traukti ir estai. Lietuvoje Simono Gentvilo fantazijų apie visuotinus mokesčius, kol kas, prastumti nepavyko, tačiau estai ta linkme jau juda ir kuriami nauji planai.
Lietuvos valdžia, ta pati, kuri ir toliau milžiniškomis, nors ir skolintomis, lėšomis remia Ukrainą, staiga suvokė, kad pačiai trūksta pinigų, todėl skubiai buvo sukurtas Gynybos fondas, dėl kurio bus keliamas akcizas eilei prekių.[2] [3]
Netrukus apie analogišką gynybos mokestį prabilo ir estai. Na taip, laisvė kainuoja, bet esminis klausimas – kiek?
Tuo pat metu gyvenimas Lietuvoje ir toliau kasdien „tik gerėja“, ką patvirtina auganti emigracija, stringantis statybų sektorius ir vos ne kasdien pasirodanti informacija apie bankrutuojančias įmones ir atleidžiamus žmones.
Panašiai viskas klostosi ir kadaise lydere buvusioje Estijoje – pasienio Narvos miestas tuštėja, o kainos dėl niekaip nesuvaldomos infliacijos, auga.
Tikėtina, kad tai susiję su tuo pačiu Rusijos karu Ukrainoje, tačiau nori-nenori, bet kyla minčių, jog už viso to stovi trečiosios jėgos. Tik klausimas – kokios? Globalistai, kurie svajoja apie nutautintą, nuvalstybintą Europą ir nieko neturinčius jos gyventojus ar Amerika, kurios tikslas yra ES sužlugdymas ir jos gyventojų nuskurdinimas?
Nes sunku būtų patikėti, kad vienu metu visose valstybėse tiesiog taip į valdžią patektų tokie dundukai kaip S. Gentvilas ar Aušrinė Armonaitė, kurie su komjaunuolišku užsigedimu vykdytų ne tik savo kraštams nenaudingą, bet ir atvirai žalingą politiką, pirmiausia nukreiptą į smulkaus bei vidutinio verslo žlugdymą ir savo šalies žmonių skurdinimą.
