Lietuva vis dar viena skurdžiausių ES, nors pažadai buvo kitokie
Praėjo daugiau nei dvidešimt metų nuo to laiko, kai Lietuva prisijungė prie Europos Sąjungos su viltimi, kad narystė reikš išsilaisvinimą ne tik nuo politinės, bet ir nuo ekonominės priklausomybės. Buvo žadėta, kad integracija į Vakarų ekonomiką sumažins socialinę atskirtį, ištrauks šeimas iš skurdo ir užtikrins europietišką gerovę.
Tačiau šiandien, remiantis oficialia Eurostat statistika, šie pažadai atrodo labiau kaip mitas nei realybė. Pagal santykinį skurdo rizikos lygį (AROP), Lietuva 2005 metais turėjo 21 procentą gyventojų, gyvenusių žemiau skurdo ribos. 2024 metais šis rodiklis – 21,5 procento[1].
Skirtumas beveik neegzistuoja. Daugiau nei du dešimtmečius po įstojimo į ES Lietuva išlieka šalimi, kurioje kas penktas žmogus gyvena skurde, nepaisant milžiniškų ES paramos srautų, struktūrinių fondų ir „gerovės valstybės“ pažadų.
Jei vertintume platesnį rodiklį, skurdo ar socialinės atskirties rizikos lygį (AROPE), situacija dar aiškiau atskleidžia sistemos neveiklumą. 2005 metais šis rodiklis siekė net 41 procentą. Nuo to laiko jis mažėjo, bet tik iki 25–28 procentų pastarąjį dešimtmetį, kur ir užstrigo. Tai reiškia, kad ketvirtadalis šalies gyventojų vis dar laikomi skurstančiais arba socialiai atskirtais.
Nors ES vidurkis 2024 m. buvo 21 procentas, Lietuva išlieka tarp prasčiausių rezultatų turinčių šalių. Pajamos augo, bet pajamų nelygybė išliko, o santykinis skurdas net nekrustelėjo iš savo vietos. Kitaip tariant, gyvenimas tapo brangesnis, o ne teisingesnis.
Skurdo duomenys atskleidžia: ekonomika auga, bet socialinė atskirtis nemažėja
Skurdo dinamika rodo, kad ES modelis, orientuotas į bendrą rinką ir kapitalo laisvę, nesprendžia gilesnių socialinių problemų. Lietuva tapo viena iš tų šalių, kur ekonomikos augimas egzistuoja šalia pastovaus socialinio atotrūkio[2].
2004 metais Lietuva stojo į Europos Sąjungą su 21 procento skurdo rizikos rodikliu, tačiau 2024-aisiais jis tas pats. Nors BVP išaugo daugiau nei tris kartus, skurdo rizikos dalis nesumažėjo. Tai vadinamoji „lygiagretinė pažanga“ – kai valstybė tampa turtingesnė, bet turtingesni tampa tik turtingieji[3].
Lietuvos skaičiai rodo, kad santykinis skurdas stabilizavosi, bet absoliutus atotrūkis padidėjo. Tai reiškia, kad vidutinis gyventojas dabar gauna daugiau eurų, tačiau socialinis skirtumas tarp didmiesčių ir regionų, tarp dirbančių ir pensininkų, tarp valstybės aparato ir realių darbininkų – tik išaugo.
Europos Komisijos ataskaitos ir Lietuvos politikų pareiškimai apie „sėkmingą integraciją“ kontrastuoja su tuo, kad beveik trečdalis žmonių vis dar gyvena arti skurdo ribos. Tai rodiklis, kuris, nepaisant gražių deklaracijų, nekinta nei socialdemokratų, nei konservatorių valdymo laikais.
Tuo metu valstybė ruošiasi rekordinėms gynybos išlaidoms
Dar vienas paradoksas – socialiniai rodikliai stovi vietoje, o gynybos biudžetas auga milžinišku tempu. Nors 2025 metais Lietuva skiria 4–4,5 procento BVP gynybai, jau 2026 metų planuose[4] ši dalis siekia 5,38 procento BVP, tai yra beveik 5 milijardus eurų. Pagal dabartinius skaičiavimus, tai rekordinis rodiklis Europos Sąjungoje – net viršijantis NATO rekomenduojamus 2 procentus.
Kol kas neaišku, kaip šalis, kurioje kas penktas gyventojas laikomas skurde, gebės išlaikyti tokį karinį tempą neprarasdama socialinio stabilumo. Kritikai jau vadina tai „gynybine gerovės valstybės imitacija“, kai vyriausybė išdidžiai deklaruoja nacionalinį saugumą, bet nesprendžia bazinių visuomenės poreikių.
Lietuvos patirtis po įstojimo į Europos Sąjungą išryškina paradoksą: integracija į bendrą rinką neatnešė socialinio teisingumo. Tai verčia vis garsiau klausti: ar Europos Sąjungos pažadas „gerovės visiems“ buvo realus, ar tik politinė pasaka, skirta įtikinti naujas nares, kad integracija yra išsigelbėjimas?
