Nenorint tapti donoru, prieš mirtį reiktų išreikšti rašytinį nesutikimą
Seimūnai atmetė Agnės Širinskienės siūlymą išduodant asmens dokumentus sudaryti galimybę gauti ir Donoro kortelę, tačiau dabar kelią skinasi palengvinta donorystės tvarka. Parlamentarai spręs, ar įteisinti modelį, pagal kurį asmuo, prieš mirtį nedavęs rašytinio nesutikimo tapti donoru, artimųjų sprendimu galėtų juo tapti. Kitaip tariant, kiekvienas taps potencialiu donoru, jei neparašys atsisakymo juo tapti. Prievartiniu būdu. Kaip ir daug kas įprasta Lietuvoje. Tačiau opozicijai priklausantys kai kurie parlamentarai įžvelgia grėsmę – esą pritarus tokiai tvarkai, kai visi taptume potencialiais vaikščiojančiais donorais, tai galimai paskatintų ir prekybą organais. Tuo pačiu kyla ir pagrįstų klausimų, kodėl valdantieji verčiau nesiima aktyviau ir paveikiau šviesti visuomenės apie donorystės svarbą ir būtinybę – juk tam jokios įstatymo pataisos nė nebūtinos.
Praėjusią savaitę į Seimo darbotvarkę nugulė parlamentarės Jurgitos Sejonienės pristatytos Žmogaus audinių, ląstelių, organų donorystės ir transplantacijos įstatymo pataisos, kuriomis siekiama pakeisti šiuo metu Lietuvoje galiojantį donorystės modelį ir įteisinti galimybę po žmogaus mirties dėl jo organų likimo spręsti artimiesiems.
„Įteisinus numanomo sutikimo modelį, žmonėms nebereikėtų pildyti ir pasirašyti nustatytos formos sutikimo norint po mirties tapti organų donoru. Tai reiškia, kad tiems žmonėms, kurie norėjo tapti donorais, bet dėl tam tikrų priežasčių nerado laiko įsigyti Donoro kortelės, reikėtų tik pasikalbėti su savo artimaisiais ir informuoti juos apie savo pasirinkimą“, – projekto aiškinamajame rašte teigia pasiūlymo iniciatorė[2].
Kitaip tariant, siūloma visiškai pertvarkyti dabar galiojančią organų donorystės sistemą. Iki šiol yra įprasta, kad organų donorystei po mirties pasiryžęs žmogus turi išreikšti savo valią rašytiniu sutikimu, o priėmus šias pataisas būtų atvirkščiai – kiekvienas, nenorintis prieš mirtį tapti donoru, turėtų spėti raštu išreikšti savo nesutikimą juo tapti.
Jeigu tokio asmens rašytinio nesutikimo nebūtų, po jo mirties visuomet būtų prašoma artimųjų sutikimo, o jie taptų lemiamu veiksniu, galinčiu nuspręsti velionio organų likimą.
Potencialūs donorai – absoliuti dauguma mirusiųjų
Seimui pateikto dokumento aiškinamajame rašte tęsiama, kad Lietuvoje kasmet registruojama vidutiniškai apie 100 potencialių donorų, iš kurių beveik pusė yra efektyvių. O štai iš kiek daugiau nei 40 tūkst. asmenų, turinčių Donoro kortelę, nuo pat 2000-ųjų, kada ji ir buvo įteisinta, potencialiais organų donorais esą buvo vos septyni mirusieji, o efektyviais – vos keli[2].
Todėl argumentuojama, kad atsižvelgiant į šiuos skaičius galima daryti išvadą, kad potencialiais ir efektyviais donorais yra beveik absoliuti dauguma mirusiųjų, kurie nėra išreiškę sutikimo ir neturi Donoro kortelės, nei tų, kurie iš anksto tokį sutikimą yra išreiškę.
J. Sejonienė tokią pataisą argumentuoja žvelgdama į kitų Vakarų valstybių pavyzdžius. Štai toks modelis esą jau yra taikomas 21 Europos valstybėje: Ispanijoje, Kroatijoje, Portugalijoje, Belgijoje, D. Britanijoje, Čekijoje, Suomijoje, Maltoje, Italijoje, Austrijoje, Norvegijoje, Slovėnijoje, Švedijoje, Vengrijoje, Slovakijoje, Bulgarijoje, Nyderlanduose, Lenkijoje, Liuksemburge, Latvijoje ir Graikijoje.
Po pristatymo už teisės aktų pakeitimus balsavo 56 Seimo nariai, prieš buvo 29 ir susilaikė 16 parlamentarų. Pritarus projektui po pateikimo, toliau jis bus svarstomas pagrindiniu paskirtame Sveikatos reikalų komitete, papildomu – Žmogaus teisių komitete. Kartu sutarta dėl šio projekto paprašyti Vyriausybės išvados. Prie šio klausimo svarstymo Seimo posėdyje planuojama grįžti pavasario sesijoje.
Donoro kortelė yra, bet artimieji su donoryste nesutinka
Laidoje „Dėmesio centre su Edmundu Jakilaičiu“ viešėjusi projekto iniciatorė J. Sejonienė kalbėdama apie būtinybę keisti dabartinę tvarką pabrėžė, kad dabar susiduriama situacija, kai miręs asmuo nors ir turi Donoro kortelę, jo artimieji vis tiek gali išreikšti valią, jog jo organai nebūtų transplantuoti, nors įstatymas ir nurodo kitaip[3].
Kad tokios situacijos išties egzistuoja, sutiko ir buvusi Nacionalinė transplantacijos biuro vadovė Asta Kubilienė. Ji teigė, kad dažniausiai konfliktai kyla tuomet, kai artimieji iki asmens mirties nežinojo apie jo turimą Donoro kortelę ir apie tai išgirsta tik iš medikų.
Anot J. Sejonienės, praktikoje yra buvę nemažai atvejų, kai žmogaus, turėjusio Donoro kortelę artimieji užginčijo sprendimą, todėl mirusiojo organai donuoti nebuvo.
Laidos vedėjas E. Jakilaitis iškėlė klausimą – juk žmogaus kūno po jo mirties artimieji nepaveldi, tad kaip jie gali už patį žmogų nuspręsti, kas bus daroma su jo organais? O štai J. Sejonienės pasiūlytas projektas esą problemos nesprendžia, mat nepaisant to, kad visi gyventojai taptų potencialiais donorais, artimieji galėtų tai užginčyti.
Kritikos šiam projektui negailėjo ir A. Kubilienė, teigusi, kad išties šis įstatymas atima iš žmogaus teisę nuspręsti, ką su savo kūnu daryti po mirties, mat jau iš savęs sufleruoja į tai, kad pats žmogus nežino, ką daryti su savo kūnu, todėl už jį nuspręs įstatymų leidėjai.
Efektyviems rezultatams reikalinga priemonių visuma
Reaguodama į pasirodžiusias diskusijas dėl organų donorystės, Lietuvos asociacija „Gyvastis“ išreiškė pritarimą pokyčių sistemoje reikalingumui, tačiau pridūrė, kad Seime pateikti pasiūlymai keisti dabartinį Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymą kelia nerimą[4].
Anot asociacijos prezidentės Aušros Degutytės, vien priimti įstatymo, kad pasikeistų žmonių požiūris į organų donorystę, toli gražu nepakaks – tam reikia išsamaus bendradarbiavimo su visuomene supažindinant ją su donorystės modeliu, mat šiai dienai šiuo klausimu buvo vos keletas pasisakymų.
„Gyvasties“ prezidentė įsitikinusi, kad tam, jog būtų pasiekti efektyvūs rezultatai, būtina priemonių visuma įskaitant ir aktyvų visuomenės švietimą, dėmesį medikams ir įstaigoms, ruošiančioms donorus.
A. Degutytės įsitikinimu, pakeitus tik modelį, bet neįtraukus švietėjiško darbo, galiausiai rezultatas gali būti ne toks, kokio tikimasi, o nuo to nukentės pacientai.
Atvers kelią prekybai organais?
Į tokias diskusijas parlamente sureagavo ir Lietuvos regionų frakcijos narys Remigijus Žemaitaitis. Seimo nario įsitikinimu, nauja tvarka yra labai klaidinanti, mat organų donoru iš esmės turi būti tas asmuo, kuris pareiškė sutikimą juo būti, o ne „nesutikimą būti donoru“.
Kitaip tariant, pasak R. Žemaitaičio, sudaroma prielaida, kad visi gyventojai esame organų donorais, jeigu to neatsisakėme.
„Suprantu misijos kilnumą, bet gal būtų galima uoliai padirbėti dėl skatinimo tapti organų donorais, o ne tiesiog visus paskelbti organų maišais – nebent raštiškai tam priešinatės. Dar 2014 m. mes Seime pakeitėme LR Baudžiamą kodeksą, kuriame numatėme atsakomybę už organų prekybą, o dabar nori konservatoriai keisti kryptį ir viską daryti priešingai. Užtenka pakeisti ministro tvarką ir problemos nebūtų, bet logikos trūkumas ir ne gebėjimas įvertinti visas Konstitucines vertybes, jiems neįveikiamas!“ – savo feisbuko paskyroje rėžė R. Žemaitaitis.
Argumentai glumina, o skaičiai – daugiau nei iškalbingi
Tuo tarpu A. Kubilienė taip pat išreiškė savo nuomonę ir asmeniniame feisbuko puslapyje. Anot jos, J. Sejonienės išsakyti argumentai už naujas įstatymo pataisas – gluminantys.
Ji svarstė, kad argumentas, jog neva tokiu būdu būtų panaikinamos kai kurios visuomenėje nusistovėjusios baimės ir mitai apie donorystę, nėra įtikinantis, mat nėra aišku, kokiu būdu šios baimės būtų panaikintos.
A. Kubilienės neįtikino ir teiginys, neva pritarus šioms įstatymo pataisoms skiriamas finansavimas esą galėtų būti nukreiptas į visuomenės švietimą – o kas gi dabar trukdo tai padaryti? Kodėl šiam tikslui būtina priimti naujas įstatymo pataisas?
„Jei bet kokioje auditorijoje paklausite: ar jūs pritariate organų donorystei, – šiandien jau absoliuti dauguma atsakys taip. Džiaugiuosi, mums pavyko! Jei paklausite – ar turite donorų kortelę, didelė dalis atskys ne. O jei paklausite, kodėl ne, tai dažniausi atsakymai – „neturėjau laiko“, „nesusimąsčiau“, „nežinau kur įsigyti“ ir pan. Ar tai nesufleruoja atsakymo ką daryti?!“ – rašė A. Kubilienė.
Politikė taip pat uždavė klausimą, adresuotą J. Sejonienei, teiraudamasi, kodėl jai paliekant Nacionalinį transplantacijos biurą (NTB), potencialių donorų skaičius augo ir siekė virš 120, kai dabar nesiekia nė 100. Ji atkreipė dėmesį, kad iš šių donorų daugiau nei 60 tapdavo efektyviais, kai tuo tarpu šiandien tokių nėra nė 40-ties.
Panaši situacija susiklostė ir kalbant apie inkstų transplantaciją. Pasak A. Kubilienės, jai paliekant NTB, inkstų transplantacijų skaičius augo ir per metus siekė 100, kai dabar tokių atliekama apie 70. Krito ir širdies transplantacijų rodikliai – vietoje buvusių 17-14 per metus, dabar esą įvyksta vos 6-8.
A. Širinskienės pasiūlymas palaikymo nesusilaukė
Tuo tarpu praėjusią savaitę Regionų frakcijos narė A. Širinskienė teikė Seimui pasiūlymą, kad išduodant asmens dokumentus tuo pačiu būtų ir sudaryta galimybė gauti Donoro kortelę. Visgi, parlamentas tam žalios šviesos neuždegė[5].
Tokia idėja parlamentarei esą kilo pastebint socialinės reklamos bei švietimo organų donorystės srityje trūkumą. Jos teigimu, išduodant asmens dokumentus tuo pačiu būtų galima paskatinti gyventojus pagalvoti apie donorystę. Kitaip tariant, kiekvienam asmeniui jo asmens tapatybės kortelės, paso išdavimo ir keitimo metu, taip pat vairuotojo pažymėjimo išdavimo metu būtų sudaryta galimybė išreikšti sutikimą tapti organų donoru.
