2004 m. Madrido traukinių sprogdinimai
Praėjusį penktadienio vakarą Vokietijoje, Magdeburgo mieste Kalėdų laukimas staiga virto baisia tragedija. 50-metis įtariamasis Talebas Al-Abdulmohsenas automobiliu žudė kalėdinėje mugėje ramiai vaikščiojusius žmones. Per šį išpuolį prieš tai gydytoju dirbęs, iš Saudo Arabijos atvykęs islamofobas mirtinai suvažinėjo 5 žmones, vienas iš jų buvo mažas vaikas. Dar apie 235 žmonės liko sužeisti, o 41 iš jų – sunkiai[1].
Tačiau šis baisus išpuolis nėra didžiausias teroristinis išpuolis Europoje, jei žvelgsime į kelių pastarųjų dešimtmečių istoriją. Europą per pastaruosius dešimtmečius sukrėtė ne vienas teroristinis išpuolis. Jie ne tik pareikalavo daugybės žmonių gyvybių, bet ir pakeitė požiūrį į saugumą, migracijos politiką bei tarptautinį bendradarbiavimą.
2004 m. kovo 11 dieną Madridas tapo vienu iš kruviniausių terorizmo taikinių Europoje. Rytinio piko metu, kai traukiniais keliavo tūkstančiai žmonių, sprogo dešimt bombų. Išpuolis buvo kruopščiai suplanuotas – sprogmenys buvo padėti keturiuose skirtinguose traukiniuose, o sprogimai įvyko beveik tuo pačiu metu.
Šios tragedijos metu žuvo 191 žmogus, o daugiau nei 1800 buvo sužeisti[2].
Nors iš pradžių įtarimai krito ant baskų separatistų grupuotės ETA, vėliau už išpuolį buvo kaltinama islamistinė grupuotė, susijusi su „Al-Qaeda“. Teroristai buvo motyvuoti kerštu už Ispanijos dalyvavimą Irako kare, nes šalis buvo viena iš pagrindinių JAV sąjungininkių per 2003 m. invaziją į Iraką.
2011 m. Breiviko atakos Norvegijoje
2011 m. liepos 22 d. Norvegijoje įvykęs Anderso Behringo Breiviko išpuolis tapo skaudžiu priminimu, kad terorizmas gali kilti ne tik iš išorinių grėsmių, bet ir iš kraštutinių vietos ideologijų. Breivikas pirmiausia detonavo bombą prie vyriausybės pastato Osle, o vėliau surengė masines žudynes Utiojos saloje, kur vyko jaunimo politinė stovykla[3].
Atakos prasidėjo 15:25 val. vietos laiku, kai Oslo vyriausybiniame kvartale, netoli Norvegijos ministro pirmininko biuro, sprogo galinga bomba. Detonacijai Breivikas panaudojo automobilį, prikrautą trąšų pagrindu pagamintų sprogmenų. Sprogimas sunaikino kelis pastatus, sukėlė gaisrus ir pražudė aštuonis žmones. Po šios atakos mieste kilo chaosas, o policijos ir gelbėjimo tarnybų dėmesys buvo sutelktas į Oslo centrą.
Praėjus vos kelioms valandoms po sprogimo, Breivikas persirengė policininku ir išvyko į Utiojos salą, esančią apie 40 kilometrų nuo Oslo. Salos teritorijoje tuo metu vyko Norvegijos Darbo partijos jaunimo organizacijos (AUF) stovykla, kurioje dalyvavo apie 600 jaunuolių. Apsimetęs policininku, Breivikas sugebėjo patekti į salą, o tada pradėjo masinį šaudymą. Šios žudynės tęsėsi daugiau nei valandą.
Bendras žuvusiųjų skaičius pasiekė net 77 žmones, dauguma jų buvo paaugliai. Be žuvusiųjų, daugiau nei 200 žmonių buvo sužeisti tiek Oslo, tiek Utiojos įvykiuose, o tūkstančiai artimųjų ir draugų liko sugniuždyti netekčių.
Breivikas savo veiksmus motyvavo kova prieš islamo plitimą ir daugiašališkumą Europoje. Prieš išpuolius Breivikas paskelbė 1500 puslapių manifestą, kuriame išdėstė savo pasaulėžiūrą ir planus. Šiame dokumente jis kritikavo multikultūralizmą ir Norvegijos Darbo partiją, kurią kaltino skatinant imigraciją ir silpninant norvegišką kultūrą.
Teismo metu Breivikas nesigailėjo savo veiksmų ir toliau gynė savo ideologiją. Jo šaltas ir bejausmis elgesys dar labiau šokiravo aukų artimuosius bei visą Norvegijos visuomenę. Teismas Breiviką nuteisė maksimalia Norvegijoje numatyta bausme – 21 metų laisvės atėmimu. Tiesa, ši bausmė gali būti pratęsta, jei bus nuspręsta, kad jis ir toliau yra pavojingas visuomenei.
2015 m. lapkričio 13 d. Paryžiaus išpuoliai
Lapkričio 13-osios vakarą Paryžiuje buvo įvykdyta virtinė išpuolių, kuriuos surengė devyni teroristai. Atakos prasidėjo 21:16 val., kai savižudžiai sprogdintojai detonavosi prie „Stade de France“ stadiono, kur vyko draugiškos futbolo rungtynės tarp Prancūzijos ir Vokietijos[4]. Varžybas stebėjo ir Prancūzijos prezidentas Francoisas Hollande’as, kuris po sprogimų buvo skubiai evakuotas.
Stadione pavyko išvengti masinių žudynių, nes apsaugos darbuotojai neleido sprogdintojams patekti į vidų. Tačiau sprogimų garsai sukėlė paniką tiek tarp žiūrovų, tiek visame mieste.
Tuo pačiu metu Paryžiaus centre buvo surengtos šaudynės keliuose baruose ir restoranuose. Ginkluoti užpuolikai, naudojantys automatus „Kalašnikov“, atakavo žmones lauko terasose, kur jie mėgavosi vakariene ar gėrimais. Ši ataka buvo itin žiauri ir netikėta – žuvo dešimtys žmonių, o daugelis kitų, kurie pasipainiojo teroristų akiratyje, buvo sunkiai sužeisti.
Kruviniausias išpuolis įvyko „Bataclan“ koncertų salėje, kur tuo metu vyko amerikiečių roko grupės „Eagles of Death Metal“ pasirodymas. Ginkluoti užpuolikai užgrobė salę, šaudydami į minią ir paimdami žmones įkaitais. Per kelias valandas trukusią įkaitų dramą žuvo 89 žmonės. Policijos specialiosios pajėgos įsiveržė į salę ir neutralizavo užpuolikus, tačiau tragedija jau buvo įvykusi.
Šie išpuoliai iš viso nusinešė 130 gyvybių, o daugiau nei 400 žmonių buvo sužeisti. Daugeliui asmenų buvo padarytos sunkios ir ilgalaikės traumos.
Šis išpuolis sukrėtė ne tik Prancūziją, bet ir visą Europą. Prancūzijoje buvo įvesta nepaprastoji padėtis, kuri tęsėsi beveik dvejus metus. O kitos Europos šalys sustiprino savo sienų kontrolę bei pradėjo griežtesnį stebėjimą.
Už šiuos išpuolius atsakomybę prisiėmė „Islamo valstybė“ („ISIS“), tuo metu kontroliavusi dideles teritorijas Sirijoje ir Irake. Šie teroristai siekė keršyti už Vakarų šalių karinę intervenciją Artimuosiuose Rytuose bei skleisti savo ekstremistinę ideologiją Europoje.
Tyrimo metu buvo nustatyta, kad išpuolius organizavo tarptautinis tinklas, o pagrindiniai užpuolikai buvo kilę iš Belgijos ir Prancūzijos. Daugelis jų buvo radikalizuoti musulmonų kilmės jaunuoliai, kurie augo Europos miestuose, bet jautėsi atskirti nuo visuomenės.
2005 m. Londono metro ir autobusų sprogdinimai
2005 m. liepos 7 d. Didžiosios Britanijos sostinė Londonas patyrė didžiausią teroro aktą savo istorijoje. Per keturias koordinuotas sprogdinimo atakas trijose metro linijose ir viename autobuse žuvo 52 žmonės, o daugiau nei 770 buvo sužeisti[5].
Liepos 7-osios rytą, per intensyviausią rytinį piko metą, kai daugybė žmonių keliauja į darbą, keturi savižudžiai sprogdintojai, nešini kuprinėse paslėptais sprogmenimis, įvykdė atakas trijose metro linijose ir viename autobuse. Sprogimai buvo kruopščiai suderinti, siekiant maksimaliai sutrikdyti miesto gyvenimą ir sukelti kuo didesnį chaosą.
Pirmasis sprogimas įvyko 8:50 val. „Circle Line“ linijoje tarp „Liverpool Street“ ir „Aldgate“ metro stočių. Šioje atakoje žuvo septyni žmonės. Beveik tuo pačiu metu sprogo dar dvi bombos: viena – „Piccadilly Line“ linijoje tarp „King’s Cross St. Pancras“ ir „Russell Square“, kur žuvo 26 žmonės, o kita – „Circle Line“ linijoje netoli „Edgware Road“ stoties, nusinešusi šešias gyvybes. Šie trys sprogimai, įvykę uždarose metro tunelių erdvėse, sukėlė chaosą ir privertė šimtus žmonių įstrigti dūmuose ir tamsoje.
O po valandos, ketvirtoji bomba sprogo dviaukščiame autobuse. Šis sprogimas nusinešė 13 žmonių gyvybes.
Greitai po išpuolio buvo nustatyta, kad už ataką atsakingi keturi jauni britai, kurie buvo paveikti islamistinių ideologijų. Šie vyrai – Mohammadas Sidique’as Khanas, Shehzadas Tanweeras, Hasibas Hussainas ir Germaine’as Lindsay – buvo kilę iš skirtingų Jungtinės Karalystės miestų. Jie augo britų visuomenėje, tačiau dėl įvairių veiksnių, įskaitant socialinę atskirtį ir islamistinių grupuočių įtaką, radikalizavosi.
Išpuolių planuotojai buvo įkvėpti „Al-Qaeda“ ir siekė keršyti už Vakarų šalių karinę intervenciją Irake ir Afganistane. Jų motyvacija taip pat buvo išreikšta vaizdo įraše, kurį paliko prieš išpuolį.
Ši tragedija sukėlė gilų šoką Didžiojoje Britanijoje ir visame pasaulyje. Šalis, kuri iki tol nebuvo patyrusi tokio masto teroristinių atakų, staiga susidūrė su nauja realybe. Po išpuolio buvo paskelbta nepaprastoji padėtis, sustiprintas saugumas visoje šalyje, o policija ir specialiosios tarnybos ėmėsi skubių veiksmų, siekdamos užkirsti kelią galimoms kitoms atakoms.
Po visko Didžiosios Britanijos vyriausybė taip pat sustiprino savo kovos su terorizmu įstatymus, įskaitant platesnes teisėsaugos galias sekti įtariamuosius ir užkirsti kelią radikalizacijai. Vyriausybė taip pat inicijavo programą „Prevent“, kuri buvo skirta užkirsti kelią ekstremistinių idėjų plitimui jaunimo tarpe. Tačiau ši programa sulaukė kritikos už tai, kad kai kurios bendruomenės jautėsi stigmatizuojamos ir neteisingai vertinamos.
2016 m. Briuselio oro uosto ir metro atakos
2016 m. kovo 22 d. Briuselyje įvykusios atakos – sprogimai Zaventemo oro uoste ir Maalbeeko metro stotyje – tapo skaudžiausiu teroristiniu aktu Belgijos istorijoje. Pirmiausia du sprogimai nugriaudėjo Briuselio Zaventemo oro uoste. Trečias sprogmuo, paliktas krepšyje, nesuveikė ir vėliau buvo neutralizuotas policijos. O praėjus vos valandai po šių sprogimų, trečiasis užpuolikas susisprogdino metro stotyje, esančioje netoli Europos Sąjungos institucijų kvartalo[6].
Per šiuos išpuolius žuvo 32 žmonės, o daugiau nei 300 buvo sužeisti. Tarp žuvusiųjų ir sužeistųjų buvo žmonių iš daugiau nei 40 šalių, nes Zaventemo oro uostas yra vienas pagrindinių Europos transporto mazgų.
„ISIS“ prisiėmė atsakomybę už šiuos išpuolius. Buvo nustatyta, kad užpuolikai buvo tiesiogiai susiję ir su 2015 m. Paryžiaus išpuoliais. Atakas įvykdęs teroristų tinklas veikė ne tik Belgijoje, bet ir kitose Europos šalyse, naudodamasis tarptautinių kontaktų sistema.
Tad ši tragedija parodė, kaip glaudžiai tarpusavyje yra susiję tarptautiniai teroristų tinklai. Europos Sąjunga po šios tragedijos sustiprino saugumo bendradarbiavimą bei žvalgybos duomenų mainus tarp šalių narių, nes suprato, jog teroristų tinklai veikia koordinuotai, neapsiribodami tik viena šalimi.
Teroro aktai Vokietijoje ir Ispanijoje
Europą pastaraisiais metais sukrėtė ir kiti išpuoliai, pavyzdžiui, sunkvežimio ataka Berlyno Kalėdų mugėje 2016 m., kur žuvo 12 žmonių, bei 2017 m. išpuolis Barselonoje, kur teroristas irgi įsirėžė į minią su transporto priemone, taip pražudydamas 16 žmonių.
Berlyno atakos atveju, vėlyvą gruodžio 19 d. vakarą, kai „Breitscheidplatz“ aikštėje prie Kaizerio Vilhelmo bažnyčios vyko tradicinė Kalėdų mugė, sunkvežimis, prikrautas plieno strypų, staiga įsirėžė į minią. Užpuoliko vairuojama transporto priemonė nušlavė kelias dešimtis stendų ir kliudė daugybę žmonių[7].
Išpuolio vykdytojas – Anis Amri, Tuniso pilietis, atvykęs į Europą kaip pabėgėlis. Pažymėtina, jog jis jau buvo žinomas Vokietijos saugumo tarnyboms kaip potencialus radikalizuotas asmuo, tačiau nebuvo imtasi griežtų priemonių jį sustabdyti. Po išpuolio A. Amri pabėgo į Italiją, kur po kelių dienų buvo nukautas susišaudymo su policija metu Milane. O už šį išpuolį atsakomybę prisiėmė „ISIS“, paskelbdama, kad A. Amri buvo jų „karys“.
O 2017 m. rugpjūčio 17 d. Barselonoje įvykdyta teroristinė ataka tapo viena žiauriausių Ispanijos istorijoje po 2004 m. Madrido traukinių sprogdinimų. Teroristas vairavo mikroautobusą, su kuriuo įsirėžė į minią populiarioje La Rambla gatvėje, pražudydamas 14 žmonių ir sužeisdamas daugiau nei 130. Youneso Abouyaaqoubo vairuojama transporto priemonė važiavo beveik 500 metrų, o po to užpuolikas pabėgo pėsčiomis[8].
Po kelių valandų Kabrilse, už 100 kilometrų nuo Barselonos, įvyko antrasis incidentas, kai užpuolikai automobiliu rėžėsi į policijos užkardą. Policija neutralizavo penkis asmenis, įtariamus dalyvavimu teroristiniame tinkle. Buvo pranešta, jog ataką įvykdė marokiečių kilmės jaunuolių grupė, gyvenusi Ispanijoje. Kaip ir Berlyno atakos atveju, atsakomybę už teroro aktą prisiėmė „Islamo valstybė“.
Šie išpuoliai parodė, kad teroristai savo tikslams vis dažniau pasirenka lengvai prieinamus būdus, tokius kaip transporto priemonės sausakimšose gatvėse. Taip jie siekia be didelio vargo nužudyti kuo daugiau žmonių ir drauge sukelti chaosą bei baimę.
