D. Trumpas neigia klimato kaitos pavojų, o ES skelbia apie naują investicinį įrankį gamtai apsaugoti
JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija paskelbė planus panaikinti vadinamąjį endangerment finding — 2009 m. JAV Aplinkos apsaugos agentūros (EPA) priimtą mokslinį sprendimą, kuriuo pripažinta, kad šiltnamio efektą sukeliančios dujos (ŠESD), tokios kaip CO₂ ir metanas, kelia grėsmę žmonių sveikatai ir gerovei. Būtent šis sprendimas buvo teisinis pagrindas didžiajai daliai klimato politikos[1].
EPA vadovas Lee Zeldin pavadino šį dokumentą „klimato kaitos religijos šventuoju graliu“ ir pareiškė, kad jo panaikinimas būtų „didžiausias reguliavimo mažinimo veiksmas JAV istorijoje“. Pasak L. Zeldino, agentūra „neturi teisės pati nuspręsti kovoti su klimato kaita, jei to aiškiai nenustato įstatymas“.
Jo teigimu, 2009 m. išvada „rėmėsi pernelyg pesimistinėmis ir neišsipildžiusiomis mokslinėmis prognozėmis“. Tačiau, kaip rašo ABC News, sprendimas sukėlė didelį pasipriešinimą tiek tarp mokslininkų, tiek tarp buvusių EPA vadovų.
Buvusi EPA vadovė Christine Todd Whitman, dirbusi G. W. Busho administracijoje, pareiškė: „Jeigu kur nors ir reikia pripažinti pavojų, tai šiai administracijai, kuri veikia priešingai nei tai, ką turi ginti EPA.“
Ar CO₂ tikrai kelia pavojų žmogui?
Nors pagrindinis teiginys, kuriuo rėmėsi endangerment finding, buvo paremtas tuo, kad didėjantis šiltnamio dujų kiekis atmosferoje prisideda prie klimato kaitos ir kelia pavojų žmonių sveikatai, paties anglies dioksido — pagrindinės gyvybės ciklo dalies — priskyrimas „pavojingam oro teršalui“ ilgainiui susilaukė abejonių ir tarp dalies mokslininkų, ir tarp politikų.
Kaip pažymi D. Trumpo administracija, nėra tiesioginio mokslinio sutarimo, kiek CO₂ padidėjimas kelia grėsmę žmogui kaip tokiam, o ne per netiesioginį poveikį klimatui. Be to, CO₂ yra būtinas augalų fotosintezei ir natūraliai cirkuliuoja gamtoje.
Šios aplinkybės verčia kai kuriuos ekspertus kvestionuoti, ar EPA apskritai turėjo teisinį pagrindą įtraukti CO₂ į pavojingų teršalų sąrašą pagal Clean Air Act. Vis dėlto oponentai teigia, kad klimato kaitos pasekmės — ekstremalūs orai, karščio bangos, jūros lygio kilimas — kelia tiesioginę riziką žmonių sveikatai.
Pavyzdžiui, Nature Climate Change paskelbtas tyrimas 2021 m. tvirtino, kad daugiau nei trečdalis su karščiu susijusių mirčių nuo 1991 iki 2018 m. gali būti siejamos su žmogaus veikla sustiprinta klimato kaita.
ES eina priešinga kryptimi: gamtos kreditai ir rinkos logika
Tuo metu kai JAV abejoja šiltnamio dujų keliamu pavojumi, Europos Komisija paskelbė apie naują iniciatyvą — „Roadmap towards Nature Credits“, skirtą skatinti privačias investicijas į gamtos atkūrimą. Gamtos kreditai būtų skirti tokiems veiksmams kaip pelkių atkūrimas, miškų plėtra ar buveinių saugojimas, už kuriuos investuotojams būtų suteikiami sertifikuoti „kreditai“, panašūs į CO₂ kvotas[2].
Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen teigė: „Turime įtraukti gamtą į balansus. Tai ir daro gamtos kreditai.“ Iniciatyva laikoma rinkos principu pagrįstu įrankiu, skirtu papildyti viešąjį finansavimą ir paspartinti biologinės įvairovės atkūrimą.
Tačiau čia taip pat kyla klausimų. Kaip tokia sistema vertins realų ekologinį poveikį? Ar tai taps dar viena spekuliacijų erdve investuotojams, ar tikru pokyčiu gamtos naudai? Komisarai pabrėžia, kad sieks išvengti „žaliojo smegenų plovimo“, tačiau konkretūs įgyvendinimo mechanizmai dar tik kuriami.
Dvi kryptys: klimato kaitos pripažinimas Europoje ir klimato neigimas Vašingtone
Skirtingi žingsniai Vašingtone ir Briuselyje rodo dvi skirtingas filosofijas: JAV mėgina teisiškai atsiriboti nuo prielaidos, kad CO₂ kelia pavojų, o ES ne tik pripažįsta klimato kaitą, bet ir kuria naujus finansinius mechanizmus su ja kovoti.
Tačiau viena lieka neatsakyta: kiek iš tikrųjų anglies dioksidas, kaip biologinis junginys, turėtų būti reguliuojamas kaip pavojingas teršalas? Ar gamtos atkūrimas ir klimato apsauga reikalauja vis labiau išplėstų reguliavimo formų, ar jau laikas grįžti prie diskusijos apie tai, kas iš tiesų kelia pavojų žmogui: dujos atmosferoje, ar politiniai sprendimai, grindžiami neišdiskutuotomis dogmomis?
Šiandien šis klausimas tampa dar aktualesnis: tiek mokslo bendruomenei, tiek politikams, tiek visuomenei, kuriai teks gyventi su šių sprendimų pasekmėmis.
