- Jungtinės Karalystės parlamentas pritarė kontraversiškam įstatymui
- Teismai ir žmogaus teisių grupės kritikuoja britų valdžios sprendimą
- Į Ruandą migrantai buvo perkeliami ir iš Izraelio
- Europoje tęsiasi diskusijos dėl migracijos
Jungtinės Karalystės parlamentas pritarė kontraversiškam įstatymui
Jungtinės Karalystės parlamentas priėmė įstatymo projektą dėl prieglobsčio prašytojų perkėlimo į Ruandą – Centrinėje Afrikoje esančią valstybę.
Buvusio šalies ministro pirmininko Boriso Johnsono vyriausybė dar 2022 m. pasirašė susitarimą su Ruanda dėl praktikos, kai migrantai atplaukę į Jungtinę Karalystę, galiausiai būtų perkeliami būtent į šią šalį.
Pats B. Johnsonas anksčiau teigė, kad Ruanda yra saugi vieta, tačiau šis planas atgrasys migrantus nuo sumanymų nelegaliai vykti į Jungtinę Karalystę[1].
Vis dėlto, praėjusiais metais Jungtinės Karalystės teismas pripažino šį planą neteisėtu ir nusprendė, kad susitarimas nepanaikina rizikos, jog perkelti migrantai Ruandos valdžios bus grąžinti į šalis, iš kurių jie pabėgo.
Siekiant apeiti šį teismo sprendimą, dabartinio ministro pirmininko Riši Sunako vyriausybė parengė įstatymo projektą, kuriuo siekiama įstatymu įtvirtinti, kad Ruanda yra saugi šalis perkeltiems migrantams.
Naujai britų parlamente patvirtintą įstatymą metų pradžioje jau priėmė Bendruomenių rūmai, bet iki šiol Lordų rūmai, kuriuose valdančioji Konservatorių partija neturi daugumos, nuolat pridėdavo pasiūlymo pataisas, kurioms vyriausybė nepritarė. Dabar jam pritarus, įstatymo projektas gali būti pasirašytas dar šią savaitę, kai jį oficialiai patvirtins karalius Karolis III-asis.
Pagal naująjį įstatymą, visi prieglobsčio prašytojai, nelegaliai atvykę į Jungtinę Karalystę, bus išsiunčiami į Ruandą. Ministras pirmininkas R. Sunakas pažadėjo, kad pirmasis toks reisas vyks jau liepos mėnesį ir netrukus po to, „prasidės deportacijų banga“[2].
Britų vyriausybės teigimu, šiuo įstatymu siekiama užkirsti kelią pavojingiems gyvybei žmonių gabenimams per Lamanšo sąsiaurį, taip pat, bandoma išardyti žmonių kontrabandos tinklus. Įvairios aktyvistų ir žmogaus teisių specialistų grupės šį Jungtinės Karalystės sprendimą smerkia, pabrėždamos, kad migrantai bus įstumiami į dar didesnį pavojų.
Teismai ir žmogaus teisių grupės kritikuoja britų valdžios sprendimą
Ruanda dažnai yra minima kaip viena stabiliausių Afrikos šalių. Vis dėlto, šalies prezidentas Paulas Kagame valstybę valdo tvirtu kumščiu, kurstydamas baimės, priespaudos nuotaikas.
Būtent todėl Jungtinės Karalystės valdžios planas neteisėtus migrantus siųsti būtent į Ruandą sulaukė plačios kritikos tiek iš žmogaus teisių grupių, tiek ir iš įvairių partijų įstatymų leidėjų, įskaitant kai kuriuos R. Sunako partijos narius.
Jie teigia, kad sprendimas yra tiesiog nesuderinamas su Jungtinės Karalystės įsipareigojimais pagal tarptautinę žmogaus teisių teisę.
Iš tiesų, dar 2022 m. birželį Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) sustabdė pirmąjį migrantų skrydį į Ruandą, o Jungtinės Karalystės Aukščiausiasis Teismas pripažino deportacijos schemą neteisėta, remdamasis tuo, kad vyriausybė negalėjo užtikrinti migrantų saugumo jiems atvykus į Ruandą.
Įrodymai buvo grindžiami prasta Ruandos žmogaus teisių padėtimi, taip pat informacija dėl sistemingų trūkumų šalies prieglobsčio prašymų nagrinėjimo procedūrose.
Jungtinės Karalystės teismas pažymėjo, kad Ruandoje fiksuotas aukštas prieglobsčio prašymų iš tam tikrų šalių, esančių žinomose konfliktų zonose, atmetimo procentas.
Be to, Ruanda panašioje migrantų schemoje jau bendradarbiavo su Izraeliu, tačiau idėja nebuvo įgyvendinta sėkmingai.
Tačiau Jungtinės Karalystės valdžia dabar žada įgyvendinti procedūros saugumo, o ministras pirmininkas R. Sunakas pažadėjo, kad pirmieji migrantų skrydžiai į Centrinę Afriką prasidės per 10-12 savaičių. Rengdamasis galutiniam įstatymo projekto patvirtinimui, R. Sunakas sakė, kad vyriausybė jau užsakė lėktuvus deportacijos skrydžiams, padidino sulaikymo patalpas, pasamdė daugiau migracijos bylų tvarkytojų ir atlaisvino teismo patalpas apeliaciniams skundams nagrinėti.
Tokia premjero skuba nėra atsitiktinė. R. Sunakas prieš rudenį planuojamus vietos rinkimus atsilieka apklausose, o savo Konservatorių partijos perrinkimo kampaniją stato būtent ant šio migracijos pažabojimo plano, kuris imponuoja nemenkai daliai partijos rinkėjų.
Kita vertus, paskubėti verčia ir nelegalios migracijos kaina. Migrantų deportacija į Afriką kainuos brangiai, tačiau jų prašymų nagrinėjimas kainuoja dar didesnius pinigus.
Jungtinės Karalystės valstybės išlaidas prižiūrinti Nacionalinė audito tarnyba apskaičiavo, kad deportuoti pirmuosius 300 migrantų Jungtinei Karalystei kainuos 540 mln. svarų arba po beveik po 2 mln. svarų kiekvienam asmeniui. Šiuo metu šalis prieglobsčio prašymų nagrinėjimui išleidžia daugiau nei 3 mlrd. svarų sterlingų per metus, o migrantų, laukiančių sprendimo, apgyvendinimo išlaidos siekia apie 8 mln. svarų per dieną[3].
Į Ruandą migrantai buvo perkeliami ir iš Izraelio
Įdomu tai, kad migrantų perkėlimo į Ruandą idėja anksčiau buvo susidomėjęs ir Izraelis. Skirtumas yra tik tas, kad pagal Izraelio savanoriško išvykimo schemą, skrydis į Ruandą buvo pasirenkamas, o Jungtinės Karalystės schema yra privaloma. Be to, skirtingai nei britai, kurie viešai paskelbė apie savo schemą, Izraelis niekada neturėjo jokio oficialaus susitarimo su Ruanda.
2013-2018 m., prieš nutraukiant slaptą susitarimą, į Ruandą ir Ugandą buvo išsiųsta apie 4 000 Izraelyje įsikūrusių prieglobsčio prašytojų iš Eritrėjos ir Sudano[4].
Daugelis tokių migrantų tarptautinei žiniasklaidai vėliau pasakojo, kad Ruandos sostinės Kigalio oro uoste juos pasitiko vietinis vyras, o vėliau sutikti kiti žmonės atėmė iš jų dokumentus, nuvežė į viešbutį, kuris buvo saugomas ir iš kurio jiems buvo uždrausta išeiti. Visi migrantai už šias „paslaugas“ buvo priversti sumokėti.
Pati Ruandos vyriausybė teigė, kad susitarimas su Jungtine Karalyste yra visiškai skirtingas nei su Izraeliu; esą pastarosios programos buvo atsisakyta, kai paaiškėjo, kad ji neveikia, o dabartinei schemai buvo pritaikyti atnaujinti reikalavimai, skirta daugiau dėmesio žmonių ir jų teisių apsaugai.
Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministerija irgi tvirtina, kad programos įgyvendinimas bus kitoks nei Izraelio atveju, bus atidžiai prižiūrimas, kontroliuojamas ir prireikus – atnaujinamas.
„Mūsų pasaulyje pirmaujančią ir novatorišką migracijos partnerystę su Ruanda prižiūrės specialiai sukurtas jungtinis komitetas, kuris užtikrins, kad pavojingai į Jungtinę Karalystę keliaujantys asmenys būtų perkelti į Ruandą ir ten susikurtų naują gyvenimą“, – sako ministerijos atstovai spaudai.
Europoje tęsiasi diskusijos dėl migracijos
Kol Jungtinė Karalystė dar tik rengiasi pradėti įgyvendinti savo planus dėl migrantų perkėlimo į Ruandą, Europos Sąjunga (ES) eina kita keliu. Balandžio pradžioje Europos Parlamentas (EP) patvirtino griežtesnes migracijos ir prieglobsčio taisykles.
Naujojo ES teisės akto pagrindas – privaloma solidarumo sistema, pagal kurią visos ES valstybės narės turi prisiimti tam tikrą atsakomybę už prieglobsčio prašymų svarstymą. Jei ES valstybė narė nenori priimti prieglobsčio prašytojų, ji privalo suteikti alternatyvią pagalbą, pavyzdžiui, mokėti finansinius įnašus į paramos fondą. Valstybės narės, kuriose padaugėja prieglobsčio prašymų, gali reikalauti, kad prieglobsčio prašytojai būtų paskirstyti į kitas ES šalis.
Visi neteisėtai atvykę asmenys galės būti nukreipti į pasienio prieglobsčio procedūrą ir kol ji vykdoma, bus laikomi neįleistais į šalį.
Europos Vadovų Taryba pakto įgyvendinimui skyrė 2 mlrd. eurų. ES lėšos bus paskirstytos pagal valstybių narių poreikius, atsižvelgiant į šalių specifiką ir kylančius iššūkius.
Minimalus nustatytas ES metinis perkėlimų skaičius turės siekti 30 tūkst. asmenų, o minimalus finansinis įnašas – 600 mln. eurų.
Atsižvelgus į gyventojų skaičių ir BVP dydį, Lietuvai tektų priimti 158 migrantus arba sumokėti 3,16 mln. eurų, taip pat esant poreikiui galėtų būti teikiama ekspertinė pagalba migracijos spaudimą patiriančioms šalims.
