Kai kurie žiniasklaidos kanalai Lietuvoje bijo karo – dar labiau – finansavimo kranelių užsukimo
Paklauskite daugelio jaunosios kartos atstovų – tų, kurie šiuo metu yra nuo 20-ies iki 40-ies – apie galimybę įsigyti būstą, ir jie tikriausiai nusijuoks tiesiai jums į nosį: mintis gauti būsto paskolą tik iš savo pajamų, deja, dažnai yra neįsivaizduojama, o tie, kurie turi nekilnojamojo turto, neretai dėkoja ankstyvo paveldėjimo aplinkybei[1].
Nekilnojamo turto paklausą Lietuvoje (kaip ir kai kuriose kitose šalyse) šiuo atveju lemia ne tik būsto kainos, bet ir nerimstantys karo Ukrainoje aidai – ir bauginimo propaganda pastarųjų, kaip matome, stabdyti neketina. Postringaujama: „Kam gi tų būstų – greitu metu nebus kam juose gyventi, kadangi jaunimas emigruoja, o gimstamumas dėl nepalankių valdžios sprendimų itin mažas“. Tačiau, replikuodami šią situaciją kovingiausieji atsako, esą priešo bijoti nereikia – saugotis reikia savų šakalų – tų, kurie svetimus ant rankų nešioją, manydami, kad ant tautiečių bombos nekrenta.
Kaip sako liaudiška patarlė, didžiausius turtus valdžia susikrauna per karą. Tačiau neramumų baimė lemia tai, jog vieni parduoda turtą ir kraustosi į užsienį, o kiti nerimaudami laukia, kas bus su būstu Lietuvoje[2]. Dėl šios priežasties tokių gyventojų, kurie šiuo metu atideda būsto pirkimą, yra ne vienas ir ne du – jie baiminasi, kad gali likti ir be buto, ir be pinigų – juk dailiai apstatytos svetainės į lagaminą, reikalui esant, neįsidėsi. Lubas siekiančios kainos taip pat remia prie sienos ir verčia dvejoti: kada pasidarė normalu, jog 2 kambarių įrengtas butas Vilniaus Šnipiškių rajone kainuoja daugiau nei 200 tūkst. eurų?
Nuosavybės teisių turėjimas apskritai yra vienas pagrindinių variklių ekonomikose: jei žmogus turi turto, jis rūpinsis ir šalies gerove, ir krašto apsauga. Priešingai, jeigu nuomojamasi būstą, pavyzdžiui, Olandijoje, suinteresuotumo valstybės gerove nebus; bus taip, jog ten esantys žmonės džiaugsis, jeigu valstybėje situacija blogės, kadangi jiems nuomos kainos sumažės. Gerai šiuo atveju nuteikia tik prognozė, liudijanti, jog Europos Centrinis Bankas iki metų pabaigos palūkanas mažins 5 kartus, po 0,25 proc. punktus.
Karo nereikia laukti – jis jau vyksta valstybės viduje
Apima jausmas, jog Lietuva serga karo grėsmės baime nuo pirmos nepriklausomybės dienos, neatsižvelgdama į „viruso“ sukėlėją, kurį, ko gero, derėtų mesti į politinį patvorį, kol kita dalis tautiečių skuba daryti prielaidą, jog tai yra ne kas kita, kaip tik valstybės teroras pasinaudojant propaganda bei valdžios svertais: esą karo nereikia laukti – jis jau vyksta valstybės viduje, pradedant turto įsisavinimu ir baigiant rinkiminių pažadų nevykdymu, privedančiu prie to, kad žmonės greitėjančiu būdu emigruoja į šalis, kuriose gyventi gera.
Kadaise Michailas Sergejevičius Gorbačiovas – buvęs Tarybų Sąjungos valstybės veikėjas, pirmas ir paskutinis Tarybų Sąjungos prezidentas, linkėdamas gero gyvenimo Lietuvos tautai suteikė laisvę. Remiantis anuometinėmis pastarojo mintimis, gali būti, jog vis dar neatsirado sumanaus šalies vadovo, dėl ko šia spraga naudojamasi kitiems (asmeniniams) tikslams pasiekti bei užmojams (ne)įgyvendinti – pavyzdžiui, tokiems kaip stadionas (geriau ekologiškų, elektra varomų tankų prisipirkti, bet ne grandioziniu tapusį projektą užbaigti).
Ši karta palaipsniui atsisakys ilgalaikių hipotekos įsipareigojimų
Kol Europoje siaučia būsto krizė, daugelis Z kartos atstovų, gimusių po 2000 m., gali netrukus įsitikinti, kad jiems teks gyventi palapinėje arba savo senelių troboje – prognozuojama, jog ši karta palaipsniui atsisakys ilgalaikių hipotekos įsipareigojimų[3]. Pokyčiui svarbų vaidmenį atliks ir paveldėjimas.
Lėtėjantis gyventojų skaičiaus augimas, mažėjantis šeimų skaičius ir senstančios kūdikių bumo kartos (gimusių 1946-1964 m.) nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą koncentracija reiškia, kad paveldėjimo rodikliai kasmet didėja. Paprasčiau tariant, bus mažiau jaunų žmonių, kurie paveldės namus, ir daugiau namų, kuriuos jie paveldės, dėl ko hipotekos taps nelabai patrauklia perspektyva.
Stebėtis nederėtų: darbo rinkoje, kuriai būdingi laikini darbai ir nežymiai kintantys atlyginimai, daugeliui žmonių sunku pasirašyti hipotekos sutartį, jau nekalbant apie jos grąžinimą. Galimybė gauti paskolą ypač nepatraukli tuo metu, kai dėl didėjančių hipotekos palūkanų normų Europoje ir už jos ribų didėja pragyvenimo išlaidos – tokia situacija jau dabar daro įtaką Z kartos požiūriui į ilgalaikius tikslus.
Šiaip ar taip, nors Z karta ateityje susidurs su daugybe kitų problemų, pavyzdžiui, stabilių darbo sutarčių užtikrinimu, pranašaujamas palūkanų normų mažinimas bei gyventojų pajamų didėjimas nuteikia kiek optimistiškiau rinkos aktyvumo atžvilgiu nepaisant to, kad šiuo metu bankai tapo griežtesni skolindami pinigus[4].
Faktai rodo statybų brangimą
Oficialus, Valstybės duomenų agentūros pateikiamas statybos sąnaudų indeksas nuo atskaitinių 2015 m. iki 2023 m. pabaigos išaugo 52,5 proc. Jei lygintume su 2020 m. pradžia, kai dėl pandemijos prasidėjo spartus medžiagų brangimas, indeksas išaugo 34,2 proc. Nors per praėjusius metus jis išaugo viso labo 5,5 proc. punkto, bet augo, o ne mažėjo. Taigi, galimai „dabar ir čia“ yra geriausias būsto pirkėjų laikas: nuo aukščiausios savo reikšmės rugsėjį EURIBOR bazinė 6 mėn. palūkanų norma gruodžio pabaigoje sumažėjo beveik ketvirčiu punkto – nuo 4,143 iki 3,912 proc. Palūkanas būsto paskoloms jau ėmė mažinti ir komerciniai bankai, o tai leidžia manyti, jog nuo būsto „įperkamumo dugno“ jau atsispyrėme.
Kita vertus, tuo atveju, jeigu įperkamumas gerės, sparčiau išaugs paklausa, o tai gali sustabdyti bankų palūkanų mažėjimą ar netgi sukelti jų didėjimą bei greitesnį būsto kainų augimą. Todėl artimiausi 6 mėn. gali būti tas pirkėjų „galimybių langas“.
