Minimali pagalba gatvėje gyvenantiems gyvūnams – veiksmai, kurie iš tiesų gelbsti gyvybes
Artėjant šalčiams gyvūnų gelbėtojai, globos namų darbutuojai ir kiti specialistai kasmet sutinka vis daugiau sušalusių, nusilpusių ar jau nebeišgelbėjamų beglobių. Molėtų gyvūnų gerovės komanda pasakoja apie dar vieną rastą mažą gyvybę, kuri neištvėrė šaltos nakties Levaniškių kaime.
Šios istorijos yra skaudžios, bet jos primena paprastą tiesą – kiekvienas iš mūsų gali padėti, net jei negalime gyvūno priimti į savo namus. Svarbiausia žinoti, ką daryti ir ko vengti, kad gerų norų nepaverstume pavojumi gyvūnui.[1]
Pirmas ir svarbiausias žingsnis – maistas ir vanduo. Pasimetęs ar priklydęs gyvūnas šalčiuose greitai netenka jėgų, todėl jį pamaitinti yra būtina. Gelbėtojai ragina duoti šiltesnio vandens ir kaloringesnio maisto. Gyvūnai serga taip pat kaip žmonės, o žiema jiems yra ypač pavojinga.
Jei įmanoma, padėkite gyvūnui bent trumpam pasislėpti šiltesnėje, bet neperkaistintoje vietoje – daržinėje, malkinėje, prieangyje ar garaže. Svarbu vengti staigių temperatūrų skirtumų: patekę į labai šiltas patalpas jie taip pat gali susirgti.
Jei turite galimybę, pastatykite šiltą, sausą namuką, padėkite dėžę. Tam labiausiai tinka putplastis ir šiaudai – tik jie nepritraukia drėgmės. Jokie audiniai, čiužiniai ar paklodės netinka, nes sušlapę jie virsta gyvūnui mirtinu spąstu. Mažas namelis turi būti sausas, uždaras ir apsaugoti nuo vėjo. Gelbėtojai pabrėžia, kad brangiausia įranga čia nereikalinga – svarbiausia, kad gyvūnas turėtų kur įlįsti ir išlikti sausas.
Gelbėtojų komanda taip pat ragina suprasti dar vieną svarbų dalyką: prieglaudos negali paimti visų. Žiemą jos persipildo ligoniais, o silpni gyvūnai, patekę į dideles grupes, dažnai užsikrečia infekcijomis ir miršta. Todėl pirmas žingsnis turėtų būti pagalbos paieška savo aplinkoje – draugų, kaimynų ar artimųjų rate. Kartais užtenka laikino prieglobsčio kelioms dienoms, kol randamas ilgalaikis sprendimas. Gelbėtojai gali padėti maistu, šiaudais, vaistais ar patarimais, o sunkiai sergančius gyvūnus visada paima patys.
Šaltuoju metų laiku stabdoma ir laukinių kačių sterilizacija, ribojamas jų priėmimas prieglaudose
Kačių globėjai ir gyvūnų globos namų specialistai primena, kad atšalus orams keičiasi ir benamių kačių priežiūros tvarka. Šiuo metu pristabdoma tarptautinė Pagauk–Sterilizuok–Paleisk (PSP) programa – humaniškas populiacijos valdymo metodas, pagal kurį sterilizuotos katės grąžinamos į savo gyvenamąją aplinką[2].
Tai daroma todėl, kad žiemą katės beveik neveda jauniklių, o po sterilizacijos išleisti jas į šaltį yra pavojinga: operacijos metu nuskutamas pilvukas, o „nuogas“ gyvūnas šaltyje lengvai suserga ar net neišgyvena.
Pačios globos įstaigos žiemą sterilizuoja tik tas kates, kurioms garantuojamas laikinas laikymas šiltai, kol ataugs kailis ir sugis žaizda. Sulaukėjusios katės itin sunkiai pakelia buvimą narvuose: nusilpęs imunitetas, stresas ir infekcijos tampa rimta rizika. Todėl geriausia praktika – katę laikinai priglausti sandėliuke ar kitoje šiltoje vietoje, jei veterinarai nusprendžia, kad operacija būtina.
Kaip pasirūpinti benamėmis katėmis žiemą: kada statyti namelius ir kokių taisyklių privaloma laikytis
Gyventojai, norintys padėti gyvūnams gyvenantiems lauke, raginami tai daryti tvarkingai ir teisėtai. Vilniuje negalima maitinti benamių gyvūnų viešose erdvėse ar bendrose patalpose be savivaldybės leidimo. Norint rūpintis konkrečia kačių kolonija, pirmiausia reikia kreiptis į Savivaldybės Saugaus miesto departamentą ir gauti oficialią šėrimo vietos registraciją.
Tik tada galima statyti ir kačių namukus – jie turi būti iki 1 metro aukščio, iš tvirtų medžiagų, nekenkti aplinkinių turtui ir būti saugūs pačioms katėms. Nameliai statomi dar rudenį, kad gyvūnai spėtų juos priimti kaip savo teritoriją.
Jei namelio pastatyti nėra galimybių, veterinarai pataria bent reguliariai duoti šilto, kaloringo maisto ir nuolat keisti vandenį, kad jis neužšaltų. Maisto dubenėlius būtina sutvarkyti iškart po šėrimo, kad nekiltų konfliktų su kaimynais ir nebūtų pritraukiami laukiniai plėšrūnai.
Gyvūnų gelbėtojai vieningai prašo dviejų dalykų: nežudyti, nenuodyti ir nevežti gyvūnų į mišką, tikintis, kad jie taps „kažkieno kito problema“, ir neatsukti nugaros tiems, kurie gyvena dėl žmonių abejingumo. Kartais užtenka vieno šilto kampo, dubenėlio vandens ar telefono skambučio gelbėtojams, kad būtų išgelbėta gyvybė.
