Pėdsakus patvirtino nuotrauka
Po dešimtmečius trukusių spėlionių patvirtinta nauja pelėdų rūšis, egzistuojanti Prinsipės saloje, kuri, kaip žinia, yra San Tomės ir Prinsipės Demokratinės Respublikos dalis centrinėje Afrikoje[1].
Įdomu tai, jog pelėdų egzistavimą pirmą kartą patvirtino dar 2016 metais Philippe’o Verbeleno daryta nuotrauka, nors vietinių žmonių liudijimai rodo, kad jie įtarė, jog pelėdos egzistavo jau nuo 1928 metų. Tuo tarpu dabar galima remtis daugybe kitų įrodymų.
Tiesa, analizė apėmė morfologiją, plunksnų spalvą ir raštą bei vokalizacijas ir genetiką. Na, o kadangi šios savybės skiriasi nuo kitų pelėdų, tvirtinama, kad naujai atrasta rūšis niekuomet dar nebuvo aptikta.
Šis paukštis, be kita ko, oficialiai žinomas kaip Prinsipės pelėda arba Otus bikegila.
Detaliau kalbant, Otus yra bendras pavadinimas, suteiktas mažų pelėdų grupei, kuriai būdinga bendra istorija ir kurios randamos visoje Eurazijoje bei Afrikoje, galiausiai apimdamos tokias plačiai paplitusias rūšis kaip pelėda (Otus scops) ir afrikinė pelėda (Otus senegalensis).
Bikegila rūšies epitetas buvo pasirinktas pagerbiant Cecilianą do Bom Jesusą, pravarde Bikegila – buvusį papūgų augintoją iš Prinsipės salos. Prinsipės pelėdą atrasti pavyko tik Bikegilos žiniomis apie vietovę ir jo nepaliaujamomis pastangomis įminti ilgalaikę pelėdų egzistavimo paslaptį.
Iš esmės šis vardas taip pat reiškia pripažinimą vietiniams tyrėjams visame pasaulyje, dažnai atliekantiems svarbų vaidmenį atrandant naujas rūšis bei kitas svarbias moksliniams tyrimams vietas.
Prinsipės pelėda kilusi iš pirmųjų pelėdų rūšių, kolonizavusių Gvinėjos įlanką
Nors gali atrodyti keista, jog paukščių rūšis tokioje mažoje saloje taip ilgai buvo neatrasta, tai jokiu būdu nėra pavienis atvejis, kai kalbama apie pelėdas.
Pavyzdžiui, Anžuano pelėda buvo iš naujo atrasta 1992 metais, praėjus 106 metams po paskutinio jos stebėjimo Anžuano saloje[2]. Pelėda Flores buvo iš naujo atrasta 1994 metais – praėjus 98 metams po paskutinio pranešimo, jog ji buvo pastebėta. Prinsipės pelėda tuo tarpu yra aštuntoji žinoma paukščių rūšis, o tai reiškia, kad jų nėra niekur kitur Žemėje.
Šis neįprastai didelis paukščių lygis tik 139 km2 saloje pabrėžia pasaulinę Prinsipės gamtosaugos svarbą. Be to, Prinsipė dalijasi dar trimis endeminėmis rūšimis su kaimyninėmis San Tomės ir Annobono salomis.
Ir štai, ištyrus visą Prinsipės salą tam, jog nustatyti naujų rūšių paplitimą ir populiacijos dydį, matoma, kad šios pelėdos aptinkamos tik likusiame sename vietiniame Prinsipės miške – negyvenamoje pietinėje salos dalyje. (Ten jos užima apie 15 km2 plotą.)
Įdomu dar ir tai, jog šioje mažoje vietovėje pelėdų tankis yra gana didelis, o populiacija yra apie 1000–1500 individų.
Nepaisant to, kad šioje vienoje ir labai mažoje vietoje (kurios dalį artimiausiu metu paveiks nedidelės hidroelektrinės užtvankos) aptinkami visi rūšies individai, siūloma šią rūšį klasifikuoti kaip nykstančią, nors manoma, jog dar reikia įvertinti tokią rekomendaciją.
Naujos rūšies atradimas, be kita ko, per daug gerai iliustruoja dabartinę keblią biologinės įvairovės padėtį.
Kita vertus, teigiama pusė yra ta, kad Prinsipės pelėdų paplitimo zona yra visiškai įtraukta į Prinsipės Obo gamtos parką, o tai, galime tikėtis, padės užtikrinti joms apsaugą.
Norint gauti tikslesnius įvertinimus ir sekti tendencijas, būtina stebėti individų paplitimą
Naktinių rūšių tyrimas atokioje ir sudėtingoje vietovėje, kaip žinia, susiduria su daugybe logistikos ir finansavimo problemų.
Tiesa, norint įveikti šiuos sunkumus, buvo sukurtas ir sėkmingai išbandytas tyrimo protokolas, kuriame naudojami automatiniai įrašymo įrenginiai, išdėstyti aplink paukščių buveinę.
Akivaizdu, kad dirbtinis intelektas bus naudojamas norint užfiksuoti ir išskirti pelėdų garsus iš tūkstančių valandų įrašų, kurie bus sukurti.
Ir iš tiesų, paukščiai yra labiausiai ištirta gyvūnų grupė, todėl XXI amžiuje atradus naują paukščių rūšį tikrai verta švęsti[3]. Tačiau tokia panacėja taip pat pabrėžia aplinkos tyrinėjimų svarbą, siekiant rasti tai, ko netrukus gali nebelikti.
Visgi džiugu, jog tai taipogi parodo, kad smalsumo skatinamos pastangos greičiausiai bus sėkmingos, kai jos pastaruoju metu gana dažnai derinamos su vietinėmis ekologinėmis žiniomis, aktyvių gamtininkų mėgėjų dalyvavimu ir koncentruotu atkaklumu.
