Vyriausybės pasinaudos skaitmeniniu užnugariu, kad galėtų šnipinėti arba mumis manipuliuoti
Prieš kelis šimtmečius nedideliame Norvegijos pakrantės miestelyje Vardėje buvo įvykdyta mirties bausmė moteriai, vardu Elzė Knutsdatter, apkaltintai raganavimu, sukėlusiu vandenyno audrą, nusinešusią dešimtis gyvybių. Dabar žinoma, jog tas audras sukėlė atmosferos slėgis. Orų srityje perėjome prie sisteminio mąstymo, kai blogų dalykų nereikia sieti baksnojant į „blogus“ veikėjus. Priešingai, kalbant apie politiką bei ekonomiką, pažanga nėra tokia vienareikšmiška. Kyla klausimai: ar klimato kaita, konfliktai bei įmonių (ir valdžios žmonių) godumas vyksta todėl, kad galingi politikai ir vadovai juos taip konstruoja, ar jie vis tik atsiranda žmogaus veikimo vakuume dėl to, jog niekas jų nekontroliuoja?
Knygos „Debesų pinigai: kodėl karas prieš grynuosius pinigus kelia pavojų mūsų laisvei?“ autorius beveik dešimtmetį kalbėjo apie fizinių banknotų ir monetų apsaugą ir skatinimą, pabrėždamas, neva visuomenė nurijo melagingą istoriją, kurioje teigiama, kad mes trokštame visuomenės be grynųjų pinigų[1].
Visame pasaulyje viešojo ir privačiojo sektoriaus vadovai teigia, jog nepaliaujamas „mūsų“ troškimas siekti greičio, patogumo, masto bei tarpusavio ryšių lemia neišvengiamą perėjimą prie skaitmeninės technologijos – o visa tai atneš skaitmeninių mokėjimų skatinamos prekybos pasaulį, kuriame viskas bus atliekama vienu akies rainelės nuskaitymu. Tačiau žinia „neatsilikite, kitaip teks atsilikti“ yra absoliučiai klaidinga[2].
Tiesa ta, jog finansų ir technologijų sektoriai gauna didžiulę naudą iš skaitmeninimo triukšmo, dėl ko visuomenė be grynųjų pinigų yra ne kas kitas, kaip privatizacija, kai galia valdyti mokėjimus perduodama bankų sektoriui. Žinoma, jie gali dalytis šiais duomenimis su vyriausybėmis, bet dažniausiai juos naudoja savo tikslams (tarkime, perduoda juos per dirbtinio intelekto modelius, kad nuspręstų, ar gausite prieigą prie daiktų, ar ne).
Kartais minėtos „nuogirdos“, be abejo, vadinamos sąmokslo teorija. Tačiau nesunku įsivaizduoti „sąmokslo“ kontūrus, kai pažvelgiame į tai, kam labiausiai naudingas mokėjimų privatizavimas.
Galingoms korporacijoms vadovauja didesnis lėlininkas
Londone ir kitose vietose, kur sumažėjo grynųjų pinigų naudojimas, pasipriešinimas pasireiškia įspėjamaisiais plakatais ir lankstinukais, kuriuos protestuotojai dalina prieš „grynųjų pinigų nenaudojančias“ įstaigas. Vis dėlto menkai tesuvokiama, jog galingoms korporacijoms, vadovaujančioms šiam perėmimui, vadovauja didesnis lėlininkas, o šis „lėlininkų lėlininkas“ nėra sąmokslą rengianti elito grupė; tai sistema, kurios pasakojimai apie skaitmeninę pažangą yra jos ideologija. Galiausiai, nebūkime naivūs: jei kavinėse kabo užrašai „Mes atsisakėme grynųjų pinigų“, iš tikrųjų tai reiškia „Mes prisijungėme prie automatizavimo aljanso“.
Kitaip sakant, laisvosios rinkos doktrinai teigiant, kad įmonės išgyvena tik tada, jei prisitaiko prie mūsų poreikių, yra priešingai: įvairios įmonės, daug investuojančios į mūsų suvokimo iškraipymą per rinkodarą, palankumą užsitikrina gudrybėmis, siekdamos naudos sau.
Motyvą iliustruoja ir 2022 m. prieš skiepus nusiteikusių „Laisvės konvojaus“ sunkvežimių vairuotojų, kurių banko sąskaitos buvo įšaldytos Kanados vyriausybės įsakymu, atvejis[3]. Ir tai nėra vienintelis pavyzdys.
JAV vyriausybinė agentūra USAID finansavo tokią programą kaip „Catalyst: Inclusive Cashless Payment Partnership“, skatinančią „Visa“ kaip įgalinimo priemonę Indijoje[4]. Savo 2017 m. metinėje ataskaitoje „Visa“ kalbėjo apie padvigubėjusią skverbtį į Indijos rinką po to, kai „glaudžiai bendradarbiavo“ su Narendros Modžio vyriausybe, 2016 m. vykdžiusia „demonetizaciją“, kurios metu tam tikri banknotai buvo uždrausti. Indijos ministras pirmininkas savo ruožtu atvirai užsipuolęs valstybės grynųjų pinigų sistemą, taip pat sulaukė Indijos skaitmeninių mokėjimų įmonių pagyrų.
Ankstyvoji COVID-19 kontrolė – naujos totalitarizmo eros įrodymas
Įmonės naikina mokėjimų pasirinkimo galimybę pasikliaudamos tuo, kad dauguma viduriniosios klasės žmonių pritaiko savo lūkesčius ir „pakoreguoja“ atmintį, jog pamirštų senus laikus, kuomet grynieji pinigai atrodė visiškai normalūs. Nūdienoje tai reikštų, jog tave pradeda akivaizdžiai diskriminuoti, jei primygtinai reikalauji būti ta mergina, kuri skundžiasi, kad Vilniaus bare nepriima piniginę plėšančių monetų. Ironiška, tačiau Londono užeigos be grynųjų pinigų į savo įstaigas įsileido šimtus žmonių be kaukių, nors teigė atsisakančios grynųjų pinigų, kad apsaugotų savo darbuotojus nuo koronaviruso, kuris neva gali būti prilipęs prie banknotų.
Pokyčius iš tiesų smarkiai paspartino COVID-19 protrūkis, suteikęs bendrovėms patogią priedangą automatizavimo planams įgyvendinti. (Mažmeninės prekybos įmonei lengviau paskelbti, kad nepriima grynųjų pinigų dėl COVID-19, nei prisipažinti, jog bando sumažinti savo išlaidas vienu procentu.)
Visgi grynųjų pinigų neturinti visuomenė ilgainiui nusibosta ir pasiligoja: tai pasaulis, kuriame jūsų vaikas negalės pardavinėti limonado kelio pakraštyje, nemokėdamas „Mastercard“ vadovams; tai išpuolis prieš privatumą, autonomiją, vietos nepriklausomybę ir atsitiktinius neformalius santykius, siekiant priežiūros, priklausomybės ir nematomos rankos galios, mėgstančios bakstelėti bekontakte kortele, nepriklausomai nuo to, ar jūs, kaip individas, tai darote; tai žmonės, „atliekantys savo darbą“ – tarnaujantys sistemai, kurioje nori paversti preke bet kurį mūsų gyvenimo aspektą.
Buvo metas, kai automobilių pramonė atrodė besivejanti ir dviračiai buvo išstumti iš kelių, bet mes sukūrėme kultūrinį judėjimą, reikalaujantį dviračių takų. Štai kodėl turėtume laikyti grynuosius pinigus it viešuosius mokėjimo dviračius, remdami plataus politinio spektro pastangas juos apsaugoti. Nes skaitmeninės bankų sistemos – viso labo privatus mokėjimų Uberis: jos gali atrodyti patogios, bet absoliutus Uberio įvedimas išlaisvina demonus, kuriuos grynieji pinigai sulaikydavo (priežiūrą, cenzūrą, skaitmeninę atskirtį bei finansinį stabilumą).
