Baltijos jūroje aptinkama diklofenako, ibuprofeno ir kitų vaistų – tyrėjai siūlo taršą stabdyti dar recepto išrašymo metu

Baltijos jūroje aptinkama daugybė plačiai vartojamų vaistinių medžiagų

Baltijos jūroje aptinkami įvairių vaistų likučiai – tarp jų diklofenakas, ibuprofenas, paracetamolis, karbamazepinas ir kitos veikliosios medžiagos. Šią problemą nagrinėjantys Baltijos regiono mokslininkai teigia, kad farmacinės taršos problemą nepakanka spręsti vien nuotekų valymo įrenginiuose. Reikia vertinti visą vaisto kelią – nuo jo paskyrimo pacientui iki likučių patekimo į aplinką.

Baltijos jūra ypač jautri taršai dėl savo pusiau uždaro pobūdžio ir lėtos vandens apykaitos. Ją jau veikia perteklinis azoto ir fosforo kiekis, pramoninės cheminės medžiagos, mikroplastikas bei kiti teršalai. Farmaciniai junginiai tampa dar vienu ilgalaikiu spaudimu ekosistemai.

Tyrimai rodo, kad vaistinių medžiagų galima rasti ne vien vandenyje. Jos kaupiasi dugno nuosėdose – dumble, smėlyje ir kitose medžiagose, todėl dalies farmacinės taršos galima nepastebėti tiriant vien vandens mėginius.

Didelė dalis vaistinių medžiagų į aplinką patenka po jų vartojimo

Vienas pagrindinių farmacinių teršalų kelių į gamtą prasideda žmogaus organizme. Suvartojus vaistą, ne visa veiklioji medžiaga suskaidoma. Dalis jos arba jos metabolitų pašalinama su šlapimu ir išmatomis, patenka į kanalizaciją, o vėliau – į nuotekų valymo įrenginius.

Problema ta, kad tradicinės nuotekų valymo sistemos pirmiausia buvo projektuojamos organinėms medžiagoms, azotui, fosforui ir kitiems įprastiems teršalams šalinti. Daugelio farmacinių junginių jos nesulaiko arba pašalina tik dalį.

HELCOM vertinimu, diklofenakas į Baltijos regiono aplinką daugiausia patenka būtent žmonėms jį suvartojus. Komunalinių nuotekų valymo įrenginiuose šios medžiagos pašalinimo efektyvumas paprastai siekia apie 20–40 proc., todėl nemaža dalis gali pasiekti upes, pakrančių vandenis ir jūrą.

Diklofenakas yra vienas dažniausiai Baltijos regione aptinkamų farmacinių teršalų

Ypatingo mokslininkų dėmesio sulaukia diklofenakas – plačiai vartojamas nesteroidinis vaistas nuo uždegimo ir skausmo. HELCOM duomenimis, tai viena dažniausiai Baltijos jūros regiono paviršiniuose vandenyse aptinkamų veikliųjų farmacinių medžiagų.

HELCOM apibendrintuose duomenyse diklofenakas buvo aptiktas 99 proc. tirtų Baltijos regiono nuotekų valymo įrenginių išleidžiamų nuotekų mėginių. Jis aptinkamas visų Baltijos jūros pakrantės valstybių paviršiniuose vandenyse.

Ankstesni duomenys rodo ir labai skirtingus šio preparato vartojimo mastus. Metinis diklofenako kiekis Baltijos jūros pakrantės valstybėse svyravo nuo maždaug 1 500 kg Estijoje iki 29 000 kg Vokietijoje.

Pagrindiniu taršos šaltiniu laikomas žmonių vartojamas diklofenakas ir jo patekimas į kanalizaciją po pašalinimo iš organizmo. Veterinarijoje Baltijos regione naudojami kiekiai yra gerokai mažesni.

Vaistai sukurti biologiniam poveikiui, todėl, patekę į gamtą, nepraranda savo savybių

Farmacinės medžiagos nuo daugelio kitų cheminių teršalų skiriasi tuo, kad specialiai kuriamos biologiniam poveikiui sukelti net labai mažomis dozėmis. Medžiagoms patekus į aplinką, šios savybės niekur nedingsta.

Tačiau vietoje paciento organizmo vaistinės medžiagos pradeda veikti žuvis, moliuskus, vabzdžių lervas, mikroorganizmus ir kitus gyvūnus. Net labai mažos koncentracijos, veikiančios ilgą laiką, gali keisti gyvūnų elgesį, medžiagų apykaitą ar dauginimąsi.

Sintetiniai hormonai gali turėti įtakos žuvų reprodukcinei sistemai. Kai kurios psichiką veikiančios medžiagos gali keisti vandens organizmų judėjimą ar reakcijas į aplinką. Skausmą malšinančių preparatų poveikis taip pat tiriamas įvairioms vandens gyvūnų rūšims.

Todėl mokslininkai vis dažniau kalba apie lėtinę, nuolatinę farmacinę taršą, kai į aplinką kasdien patenka nedidelės įvairių medžiagų dozės.

Vilniaus universiteto tyrėja Kristina Garuolienė siūlo aplinkos poveikį vertinti dar renkantis vaistą pacientui

Vilniaus universiteto tyrėja Kristina Garuolienė „Euronews“ teigė, kad tam tikrais atvejais gydytojas, rinkdamasis iš panašaus terapinio poveikio preparatų, galėtų atsižvelgti ir į jų poveikį aplinkai.

Tai reikštų, kad, esant kelioms mediciniškai tinkamoms ir pacientui vienodai saugioms alternatyvoms, papildomu pasirinkimo kriterijumi galėtų tapti tai, kaip lengvai veiklioji medžiaga suyra aplinkoje, kiek jos pašalinama nuotekų valymo įrenginiuose ir kokį ekologinį poveikį ji gali turėti.

Toks požiūris nereiškia, kad turėtų būti atsisakoma pacientams reikalingo gydymo. Gydymo veiksmingumas ir saugumas išlieka svarbiausi kriterijai. Aplinkosauginis veiksnys būtų vertinamas tada, kai egzistuoja lygiavertės medicininės alternatyvos.

Švedijoje atlikti tyrimai rodo, kad nemaža dalis gydytojų pritaria idėjai skiriant vaistus vertinti ir jų poveikį aplinkai. Tačiau praktikoje viena pagrindinių kliūčių lieka lengvai prieinamos informacijos apie konkrečių preparatų ekologines savybes trūkumas.

Karbamazepinas aplinkoje gali išlikti ilgą laiką

Dar viena dažnai tiriama farmacinė medžiaga yra karbamazepinas, vartojamas epilepsijai, nerviniam skausmui ir kai kuriems kitiems sutrikimams gydyti. Jis pasižymi dideliu atsparumu biologiniam skaidymui ir gali ilgai išlikti vandens aplinkoje.

„Euronews“ kalbinta Upsalos universiteto tyrėja Marmar Nekoro nurodo, kad tam tikromis sąlygomis karbamazepino koncentracijai aplinkoje sumažėti perpus gali prireikti maždaug 3,5 metų.

Situaciją komplikuoja tai, kad nauji šios medžiagos kiekiai į kanalizaciją patenka nuolat. Todėl net ir palyginti nedidelė individuali dozė ilgainiui gali prisidėti prie nuolatinio teršalo buvimo aplinkoje.

Toks ilgalaikis poveikis mokslininkams kelia daugiau klausimų nei trumpalaikis žmogaus kontaktas su Baltijos jūros vandeniu. Pagrindinis susirūpinimas susijęs su vandens organizmais, ekosistemų veikimu ir kai kurių farmacinių medžiagų galimu poveikiu antimikrobinio atsparumo plitimui.

Vaistinės medžiagos kaupiasi ir Baltijos jūros dugno nuosėdose

2026 m. Švedijos žemės ūkio mokslų universiteto tyrėjai paskelbė duomenis, rodančius, kad farmacijos produktų likučiai pasiskirsto tarp vandens, dugno nuosėdų ir gyvųjų organizmų.

Dalis junginių prisijungia prie dumblo, smėlio ar kitų dugno medžiagų. Tokios nuosėdos gali tapti savotišku ilgalaikiu teršalų rezervuaru.

Su dugno nuosėdomis besiliečiantys bestuburiai gali absorbuoti farmacines medžiagas, o juos suėdusios žuvys teršalų gauna su maistu. Taigi kai kurios medžiagos į organizmus gali patekti keliais skirtingais keliais.

Eksperimentuose taip pat nustatyta, kad depresijai ir alergijoms gydyti naudojamos medžiagos gali paveikti vabzdžių lervų judėjimą, maitinimąsi ir gebėjimą medžioti grobį. Tokie pokyčiai gali keisti plėšrūnų ir jų grobio santykius visoje ekosistemoje.

Nepanaudotus vaistus grąžinus į vaistines, galima sustabdyti dalį taršos dar prieš jai pasiekiant kanalizaciją

Kitas farmacinės taršos šaltinis – netinkamai išmetami nepanaudoti vaistai. Tabletės, sirupai ar kiti preparatai kartais patenka į buitines atliekas, kriaukles arba klozetus.

Tokiu atveju didelė veikliosios medžiagos koncentracija gali tiesiogiai patekti į nuotekų sistemą. Dėl to viena paprasčiausių prevencijos priemonių yra nebereikalingų vaistų grąžinimas į vaistines.

K. Garuolienė atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje gyventojai į vaistines grąžina vis daugiau nereikalingų preparatų. Tai mažina tikimybę, kad jie pateks į kanalizaciją ar buitinių atliekų srautą.

Tačiau didėjantis grąžinamų vaistų kiekis kartu kelia kitą klausimą – kodėl tiek daug įsigytų ar išrašytų preparatų lieka nesuvartota. Mokslininkų nuomone, tai gali būti susiję tiek su pacientų vartojimo įpročiais, tiek su vaistų skyrimo praktika.

Pažangesni nuotekų valymo įrenginiai gali pašalinti daugiau farmacinių teršalų

Technologinis sprendimas taip pat egzistuoja. Pažangesniuose nuotekų valymo įrenginiuose naudojamas papildomas valymo etapas, skirtas vadinamiesiems mikroteršalams šalinti.

Tam gali būti naudojamas ozonavimas, aktyvintoji anglis ir kiti metodai. Jie leidžia pašalinti didesnę dalį farmacinių bei kitų cheminių medžiagų, kurių tradiciniai biologinio valymo procesai nesulaiko.

Problema – tokios sistemos kainuoja gerokai daugiau, todėl jos dar nėra įdiegtos visuose Baltijos regiono nuotekų valymo įrenginiuose.

Dėl to mokslininkai pabrėžia, kad vien technologijų nepakaks. Farmacinės taršos mažinimas turi prasidėti dar prieš vaistui patenkant į kanalizaciją.

Tyrėjai siūlo kontroliuoti visą vaisto kelią nuo recepto iki Baltijos jūros

Mokslininkų siūlomas modelis apima visą vaisto gyvavimo ciklą: racionalesnį vaistų skyrimą, aplinkai mažiau pavojingų alternatyvų pasirinkimą, tinkamą nepanaudotų preparatų surinkimą ir pažangesnį nuotekų valymą.

Svarbi ir nuolatinė aplinkos stebėsena. Kadangi kai kurios medžiagos kaupiasi dugno nuosėdose arba gyvuose organizmuose, vien vandens mėginiai negali parodyti viso taršos masto.

Baltijos jūros situacija atskleidžia paradoksą: medžiaga, kuri žmogui yra būtinas vaistas, patekusi už medicininio naudojimo ribų, gali tapti ilgai išliekančiu aplinkos teršalu.

Todėl tyrėjai vis dažniau siūlo farmacinę taršą vertinti kaip visos sveikatos apsaugos ir aplinkosaugos sistemos klausimą – nuo gydytojo sprendimo išrašyti receptą iki paskutinio nuotekų valymo etapo prieš vandeniui sugrįžtant į gamtą.