Arūnas ŠUOPYS: Indijos Vrindavanas– margas bhakti pasaulis

Ką aplankyti Indijoje: bhakti lopšys Vrindavanas, jame net keli tūkstančiai šventyklų

Kol dar prisiminimai neišsivadėjo, skubu dalintis įspūdžiais iš gyvenimo Indijos mieste Vrindavane. Ne pilno mėnesio užteko, kad pažinti miestą, bet tiek laiko neužteko, kad aplankyti bent trečdalio trečdalį šventyklų. Kažkam gali sukelti nuostabą – Vrindavanas laikomas bhakti lopšiu, kuriame keli tūkstančiai šventyklų. Kažkoks vienybės jausmas atsigrežia į tave kai sutinki gana nemažai skirtingų bhakti religinių grupių ir nuotaikų arti viens kito ir visi vienam pasaulėžiūriniam lauke. Mieste nei daug, nei mažai – apie 90 tūkstančių gyventojų. Čia nerasi jokių gyvūninių produktų, gal tik vieną kitą kiaušinį, kuriuos atvežė musulmonai. Mieste sveikinasi šventais vardais: Radhe Radhe, Jay Shry Radhe, Radhe Krishna, Hare Krishna, Jay Shry Radhe Shyam, Haribol... Kol dar Vrindavano dvasia manyje neišgaravo ir aš sveikinuosi su visais Radhe Radhe!!!

Pabuvau ir aš indiškoje pynėje, kurioje margas pasaulis smelkėsi kasdien į visus mano gyvybės kraštelius ir apjuosė pilnai. Integruotis nebuvo taip sunku, nes tam tikrų dalykų komponentai jau buvo įaugę į kraują. Gana seniai praktikuojamas vegetarizmas, psichoaktyvių medžiagų atsisakymas ir jogos pradžiamokslio žinios. Bent jau man atrodo, pabuvojus Indijoje, jogos sistema yra dar gilesnė negu aš įsivaizdavau, todėl ir mano santykis su tuo, taip kaip aš suprantu – vis dar pradinuko lygio. Manęs persismelkęs dvasingumas nešokiravo, nes esu susipažinęs su vedomis. 

Vrindavane gyvenau praktiškai mėnesį. Kitomis dienomis buvau išvykęs. Vieną dieną su grupele lietuvių vykom į Govardhano kalno parikramą (piligriminė kelionė basomis), kad apeitumėm dvidešimt kelis kilometrus pėsčiomis. Aplankėme Shyamą Kundą ir Radhą Kundą. Kita kelionė buvo organizuojama autobusu į Baršaną, Mathurą ir dar sykį į Govardhano kalną. Govardhaną šį kartą apvažiavome su rikša. Paskutinė kelionė buvo į Delį.

Labiausiai kas įstrigo Indijoje, tai jos daugiaveidystė. Šitiek visko dar nesu matęs. Tai visiškai kita civilizacija, dar daugiau – kita „planeta“, kuri turi savas tradicijas, su kuriomis nori nenori teko susidurti. Gyvenimas čia yra paprastas, bet išaukštintas. Materialiai jie vargšai, bet dvasiškai jie laimingesni. Pasirinkau labai gerą metų laiką – pavasarį. Vasario 23 – kovo 22 buvo metas, kuomet dar neprasidėjo sunkiai pakeliami karščiai. Šilčiausia buvo maždaug 35 laispniai, bet jau paskutinėmis dienomis kai teko ruoštis namo.

Lankytina Indijos vieta Vrindavanas – triukšmingas, vienodomis gatvėmis miestas

Siauros ir purvinos viena į kitą panašios gatvės, nubyrėję statiniai, išblukusios reklaminės iškabos, kai kur vaizdai primenantys lūšnynus ir savartynus, o gal taip ir yra. Jokio įvaizdžio nieks nesiekia, nei žmonės, nei viešbučiai, nei restoranai. Tik šventyklose gražu, jauku, švaru, spalvota ir einama basomis. Ir tai didelis kontrastas su tuo ką matome gatvėje. Tie kas iš aukštesnių luomų labiau savimi pasirūpinę ir švyti tiek iš veido, tiek iš drabužių. Spalvų paletė ryški. Rūbai pas juos lengvi, spalvoti ir gražūs. Kvapai nuo smilkalų ir kvepalų iki šlapimo ir išmatų. Gatvėje didelis chaosas ir nenutrūkstamas transporto priemonių įspėjamo signalo garsas iš pradžių nuteikė nejaukiai. Teko prie to priprasti. Išėjęs į gatvę jaučiausi nejaukiai, bet visada saugiai, nes tikėjau, kad viskas bus gerai. Tiesiog tokia tvarka ir jiems reikia visiems sutilpti.

Man pasirodė keista ir netikėta, kad Vrindavano miestas stokoja gamtos. Vos keli parkeliai, o pakelės medeliai yra nusėti dulkėmis. Lietuvoje buvau pripratęs kartas nuo karto nueiti į mišką ar parką, o Vrindavane rasti tokią vietą buvo ypač sunku. Radau vieną parką į kurį kartais nueidavau, o taip pat kelis kartus užsukau į kaimo laukus, prie Jamunos upės, nusimaudyti šioje šventoje upėje. Kas man teikė pasigėrėjimą akims ir šiek tiek atstojo gamtos grožį – tai prekyba įvairiomis gėlėmis suvertomis į spalvotas girliandas. 

Žmonėms, kurie pripratę prie ramybės Vrindavano mieste pasivaikščiojimas gali kainuoti daug – spengiančias ausis nuo įvairių transporto priemonių įspėjamųjų signalų, pusiausvyros praradimą nuo žmonių stabdymų ir pinigų prašymų net ir tada kai juos ignoruoji, keistų kvapų, kurie gali pradėti pykinti. Kas kartą einant gatve visada jautiesi nejaukiai, nes nežinai ar tu kam nors užsilipsi ant kulnų, o gal atsitrenksi, o gal tave kas nors stumtelės ar atsirems. Niekas čia nekreipia dėmesio dėl smulkių apsistumdymų ar apsidaužymų. Žmonės turi savo taikinius ir eina nesustodami. Tiksliau įvardinčiau – veržiasi be sustojimų, nedaro staigių judesių ir primena dramblius, kuriems sunku sustoti. Suprantu, kad nors ir viskas chaotiška, tame chaose yra kažkokia intuityvi tvarka. Neteko matyti jokių nelaimingų atsitikimų ar eismo įvykių. Transporto ypatumai su savais niuansais rodo, kad taisyklės gal ir kažkokios yra, bet ne tokios kokios pas mus. Toks jausmas, kad automobilyje diržą sektis rekomenduojama, bet nebūtina, o motorolerio žibintui nesuveikus pergyveni ne dėl to, kad sustabdys pareigūnas ir nubaus, bet kaip po perkūnais parvažiuoti tamsoje saugiai namo. 

Indijos gyventojai - besišypsantys ir pagarbūs

Didžioji dauguma žmonių patenkinti – kvatoja, juokiasi, šypsosi. Pamatęs baltaodį indas pasisveikina praktiškai visuomet ir rodo didelę pagarbą. Dažnas nori nusifotografuoti.

Daug prašančių pinigų, nuo vaikų iki senjorų. Tik nelabai supratau, kurie iš tikrųjų neturi, o kurie pripratę prašyti ir gauti lengvus pinigus. Man spaudė širdį matant mažamečius vaikus prašančius išmaldos. Jie lyg numesti našlaičiai, Ir kaip supratau jokių vaikų namų ten nėra. Paradoksas, tačiau net ir „elgetos“ šypsosi gatvėje. 

Vaizdai, kuriuos kartais pamatydavau mane nukeldavo į laikus, kur žmonės neturėdavo skalbimo mašinų ir išmanių telefonų. Mamos skalbia drabužius rankomis, vaikai bėgioja po kiemą ir žaidžia ne su kompiuteriais ar telefonais, o sugalvoja savo žaidimus kieme kaip senais gerais laikais, kuriuos aš dar prisimenu. Tiesa, gatvėje ar viešoje erdvėje teko pastebėti išmaniųjų telefonų ne vieną. Liūdna, tačiau pastėbėjau kaip indai mėgsta fotografuotis ir tą daro drąsiai net ir šventyklose. Fotografuoja viską, o labiausiai save. Man atrodo, kad įėjęs į sakralią erdvę tas vartotojiškas nuotraukų ir video kaupimas sumenkina energetinę galią – nupigina vaizduotę ir uždaro interpetacijos galimybes bei susitelkimą į dievybes, pabuvimą ramumoje ir įsiklausymą ką tai galėtų duoti. Kai kuriose šventyklose jei ir draudžiama fotografuoti, jie vis tiek tai daro. 

Sakoma, kad čia veikia YOGAMAJA. Tai dieviškųjų santykių energija, todėl žmonės pasirodė draugiški ir nuolankūs, tačiau teko suabejoti sąžiningumo klausimu, nes pirkau muzikos instrumentą, kuris vieną dieną kainavo tiek, o kitą dieną jau 25 eurais brangiau. Susidaro įspūdis, kad kainas kokias sugalvoja einamuoju laiku tokias ir skelbia, priklausančias nuo nuotaikos. Jie iš pradžių siūlo paslaugą, o paskui prašo atsiskaityti ir dažnai kainos yra pakeltos kelis kartus. Man gatvėje už ausų valymą paprašė 100 eurų. Buvo ir komiška ir gaila matyti to žmogaus veidą kai jam sumokėjau apie 6 eurus.

Žmonės sukasi kas kaip gali. Lauke verda gyvenimas. Gatvėje jie lygina drabužius, siuva, kerpa, skalbia, remontuoja ir t.t. Prekyba nuo vaisių iki drabužių, paslaugos nuo ausų valymo tiesiog susistabdžius gatvėje, tilakų piešimo ant veido iki masažo siūlymo ant suoliuko. 

Šiukšliadėžių Indijos miestuose mažai, o ir jos yra dažnai ignoruojamos

Šiukšlės tiesiog metamos ant gatvės arba prie šiukšliadėžės. Indas nesivargina sukti galvos dėl atliekų – išgėriau puodelį arbatos ir numečiau puodelį po kojomis. Dar įdomiau – suvalgiau važiuojančiame autobuse pietus iš palmių lapų lėkštės ir išmečiau atliekas atsidaręs langą tiesiog ant gatvės. Ir visiškai neįdomu ar tos šiukšlės nukrito ant žemės ar kam nors ant galvos. Anokia čia bėda. Ir tai mane glumino, o tuo pačiu sukėlė didelį juoką kai su tuo susidūriau pats. Man padarė paslaugą autubuse sėdinti indė – paėmė dvi lėkštes ir švyst pro langą. Juokiausi garsiai. Seniau indai neturėjo jokių plastikinių pakuočių, puodeliai buvo moliniai, o ne plastikiniai ar popieriniai, neturėjo jokių čipsų ir kitokių vakarietiškų pakuočių, todėl visa tai ką mesdavo gatvėje, suirdavo, tačiau dabar jie tai tęsia, bet niekas jų needukuoja, kad tai visiškai kitokios šiukšlės. Net jei ir edukuotų neaišku kaip būtų, nes šiukšlinimas yra tarsi mada ar kaip pavadinti. Tai jiems normalu. 

Laukiniai šunys, karvės, beždionės, paršiukai – visi kuičiasi šiukšlėse ieškodami kąsnelio išlikimui. Visi gyvūnai jaučiasi ramūs ir nebijantys žmonių. Gyvūnų ir žmonių santykis pavyzdinis. Teko sutikti tik vieną piktą šunį kaime, bet ir jis tik paurgzdavo ir daugiau nieko. Neatrodė, kad jis pavojingas. Nemačiau nei vienos laukinės katės, tik vieną naminę.

Siuralistinis vaizdelis kur tokių galima pamatyti iš tiesų daug. Eina dvi karvės keliu, ir tuo pat metu bėga šuo per gatvę, vos ne jom po kojom. Iš priešais atvyksta dideliu greičiu motociklininkas, kažkaip jų nepartrenkia, iš kitos pusės pasirodo rikša, šalia beždžionė valgo bananą, o visai netoli prekyba spalvotais ryškiais drabužiais ir prie pat vyksta statybos, kurios skleidžia garsus ir teršia orą. Visi gyvena savo gyvenimą, bet vaizdelis kaip siurealistiniam sapne. Trini akis ir negali patikėti.

Prieš vykstant į Indiją buvau girdėjęs įvairių istorijų apie beždžiones. Jos vagiliauja, kandžiojasi ir kartais elgiasi beprotiškai. Teko matyti gyvai kaip nugvelbia piniginę, akinius, maistą lygioje vietoje. Vieną naktį beždžionių būrys prie viešbučio gal kiek išgąsdino, tačiau viskas baigėsi gerai. Buvo kartu ir baugu, ir juokinga. 

Šalis, kur itin aštrus maistas ir labai „prabangūs“ viešbučiai

Indijoje ypatingai aštrus maistas. Laimei buvo du restoranai vakariečiams su patiekalais, kurie mažiau aštrūs. Veikiausiai aštrų maistą jie vartoja, kad geriau virškintų ir organizmas lengviau kovotų su bakterijomis, nes jų yra daugiau nei pas mus. Man pačiam atiteko nemokama klizma ir priverstinis žarnyno prasivalymas kelias dienas bėgiojant į tualetą.

Viešbučiai indiški labai „prabangūs“ – be patalynės užvalkalų, be dvi dienas karšto vandens ir žinoma vis dingstančia elektra. Laimei patalynė buvo pakeista. 

Didelis privalumas. Be transporto ir nekilnojamo turto kainų mieste, kuriame gyvenau, viskas kelis kartus pigiau. 

Kodėl Vrindavanas yra toks koks yra?

Man atėjo atsakymas, kad Vrindavanas nėra skirtas mėgautis ir patirti malonumą. Čia žmonės atlieka askezes, didesnes ar mažesnias – piligrimines keliones basomis, nusilenkimus ant kilimėlio ir taip kol apeis visą miestą, lanko šventyklas. Jei darbe jie gali pasirodyti tinginiai kur prekyvietėje reikia pardavėją pasižadinti, o taxi vairuotoją pamasažuoti, pakutenti, patrinti ausis, kad neužmigtų kur nors pakelėje, režimo dalykuose jie atrodo labiau entuziastingi – pusę penkių ryte jiems jau prasideda gyvenimas. 4:30 ryte jau matydavau vaikšiojančių žmonių, o kažkas rekomendavo naktį 2-3 val. išeiti į miestą ir pamatyti tikruosius sadhu.

Neseniai praūžė HOLI šventė, kurioje teko pabūti. Šiame kasmetiniame renginyje susimaišo ne tik kastos ir luomai, bet ir visa kita. Nuspalvinti ir maži ir dideli, ir jauni ir seni, ir turtingi ir vargšai. Gavus šventykloje neaišku iš kur prasivežusios vandens dažų srovės į veidą, rodytųsi iš dangaus atskriejančių spalvotų miltų ir delikačių miltuotų rankučių, kultūringai minkančių praeivių žandukus, supranti, kad turi pasiduoti ir „atsipalaiduoti“ taip kaip tai daro indai, nesirūpindami, kad rūbus teks išmesti arba n kartų plauti. Man ši šventė nebuvo daugiau nei pasilinksminimas, tačiau aš ne kartą regėjau, kad tai ne šiaip spalvų šventė, o viskas savotiškai „paplaukę“ smoge. Girdėdamas vietinių ir svečių, suvažiavusių tūkstančiais į šį miestą šlovinimo skanduotes, šūksnius ir neblėstantį atsidavimą suvokiau, kad jie turi didelę dovaną – tikėjimą Aukščiausia Aukštybe ir didelį entuziazmą ko mūsuose trūksta. Aš gal ir nieko nesupratau ir man tai buvo tiesog pasimėtymas dažais, bet jiems tai didelė šventė ir didelis religinis įvykis.

Didžiausias kelionės iššūkis – daugiau kaip 20 kilometrų ėjimas aplink Govardhaną

Didžiausias kelionės iššūkis buvo eiti daugiau kaip dvidešimt kilometrų aplink Govardhaną. Pats ėjimas bala nematė – imi ir eini, tačiau teko eiti skaudančia galva, su temperatūra ir nuolatiniu svaiguliu. Žiūrėjau į žemę ir ėjau. Mintys sukosi tik apie vieną – ar išgyvensiu? Kolegoms pasiūlius apvažiuoti kalną su rikša šios idėjos atsisakiau. Norėjau visą kelią įveikti pėsčiomis net ir tokioje būsenoje. Laimei buvo šilta, bet ne per karšta. Man reikėjo šios kančios, nes žinojau, kad po kančios ateina laimė. Kai apėjau ir pasiekiau finišą, ašaros liejosi skruostas nevaldomos, bet aš tai padariau! Kitą dieną buvau praktiškai sveikas tik viduriuojantis. Тai tęsėsi penkias dienas. 

Didžiausią įspūdį paliko Akšardamo šventykla Delyje, kurioje jaučiausi kaip oro uoste, nes patikra analogiška, o Krišnos gimimo vietoje Mathuroje reikėjo rodyti pasus viršiausiam viršininkui, kad praleistų mus – baltaodžius. Netikėta, bet šioje šventykloje ginkluotas policijos pareigūnas paspaudė man ranką. Apskritai kelionėje teko su pareigūnais pabendrauti ne kartą ir jie pasirodė labai draugiški. Tokios pagarbos dar neteko sulaukti iš jokio pareigūno. 

Taip pat didelis įvykis buvo „Red Stone“ šventyklos dievybių gimtadienis, kur policijos pareigūnų lydimi, su guru ir daugiatūkstantine žmonių minia, išvažiavo dievybės į gatvę ir vyko judantis koncertas, kur ant viso garso buvo paleista muzika. Ir nesvarbu, kad aparatūra „springo“. Svarbu efektas ir šlovinimas. Man teko su guru pašokti, uždėti jam girliandą. Buvo gana smagu ir teko lipti per savo drovumą. Čia su tokio lygio guru elgiamasi kaip pas mus su prezidentu.

Aplankytos vietos

Man norėjosi aplankyti daugiau šventyklų, tačiau sąrašas vis vien šioks toks yra:

VRINDAVANAS:
Shri Radha Shyamsundar
Shri Radha Madan Mohan Temple
Shri Radha Damodar Temple
Shri Radha Raman Templ
Shri Radha Giridhari
Shri Radha Gopinath Gi Temple
Shri Radha Govinda Temple
Shri Rangnath Gi Mandir
Shri Krishna Balaram Temple 
Prem Mandir Temple
Red Stone Temple
Shri Radhe Kunj
Banke Bihari Temple

MATHURA:
Krsna Janma Bhumi

BARSANA:
Radharani Temple
Shri Nand Baba Temple, Nandgaon

DELIS:
Akshardham Temple

Ką aš gavau iš kelionės? 

Daugiau asmeninės bhadžianos;
Įprotis keltis ankčiau ir anksčiau eit miegot;
Praplėčiau akiratį visa ko įvairovėje. Pamačiau kaip žmonės gali gyventi ir nepergyventi dėl įvaizdžio. Jiems svarbiau yra kokybiškai būti, o ne atrodyti;
Pamačiau Vrindavaną ne tokį koks jis yra išoriškai – ne materialiomis akimis. Perpratau jo būvį;
Teko apsinuodyti. Nemokamas priverstinis organizmo valymas su penkių dienų viduriavimu, todėl organizmą išvaliau natūraliai;
Pildėsi norai vienas po kito. Su tokiu fenomenu dar nebuvau susidūręs ir tai gali patvirtinti kiti lietuviai su kuriais leidau laiką;
Manau tapau šiek tiek išmintingesnis ir entuziastingesnis;
Gavau gana daug daršanų iš dievybių;
Parsivežiau reikalingų buitinių ir šventų daiktų, kurie pravers ir buityje ir sąmonės kėlimo veiksmuose;
Pirmą kartą teko apsikabinti, nusilenkti, uždėti girliandą gurudžiui, kuriam 68 metai. Dabar suprantu kodėl guru Indijoje taip gerbiamas. Gurudžis Krishna Balaram nugyveno visus tuos metus ne tik be svaigių medžiagų vartojimo, bet nėra net rankose laikęs jokių smurtinių maisto produktų ir tų, kurie traktuojami kaip vaistai. Jis visą gyvenimą laikėsi skaisto įžadų ir kitų reguliatyvių principų. Jis darė dideles askezes, tramdė kūną ir tapo didžiai gerbiamu dvasiškiu Indijoje. 

Kelionė Indijoje leido dvasiškai patobulėti ir parsivežti į Lietuvą kitokį save

Kelionė pavyko. Galbūt pirmą kartą palankiau vykti su labiau pažengusiais jogais, kurie jau ne kartą lankėsi Indijoje. Bet kokiu atveju paauginau vidinį sūnų ir kasdien vis labiau stiebiausi į dangų ir šviesą. Tikiu, kad dvasiškai patobulėjau ir parsivežiau į Lietuvą save kitokį.

Lietuva neturėjo jokių aukštutinių atramos taškų, o jei ir turėjo kažkokią tradiciją, ji buvo menkinama, naikinama ir užspausta, todėl lietuvis gali būti visiškai atviras priimti tradicijas, kokios tik nugula jam ant širdies. Jis gali suktis į kairę, į dešinę, žvalgytis taip, kad pilnatvės neregimi ryšiai jį vestų aukštyn. Religija yra vienadievė, turinti skirtingus polius, todėl dar kartą įsitikinau, kad išmintis nepriklauso kažkam konkrečiai, regionui ar šaliai, ar yra kažkieno nuosavybė. Tai viso pasaulio lobis. Aš juo pasinaudojau, nes tikiu plika akim nematomais dalykais.