Esame mažiau atviri, malonūs ir sąžiningi
Daugelio iš mūsų kai kurie asmenybės bruožai išlieka tokie patys per visą gyvenimą, o kiti, žinoma, keičiasi palaipsniui. Tačiau tam tikri tyrimai rodo, kad reikšmingi įvykiai mūsų asmeniniame gyvenime, sukeliantys išties didelį stresą ar traumą, gali būti siejami su greitesniais asmenybės pokyčiais[1].
Ir iš tiesų, kai kurie tyrimai rodo, jog COVID pandemija iš tikrųjų sukėlė daug didesnius asmenybės pokyčius, nei mes tikėjomės natūraliai per šį laikotarpį.
Visų pirma, tyrėjai išsiaiškino, kad 2021 ir 2022 m., palyginti su gyvenimu prieš pandemiją, žmonės buvo mažiau ekstravertiški, atviri, malonūs bei mažiau sąžiningi. (Šiame tyrime dalyvavo daugiau nei 7 000 dalyvių iš JAV, kurių amžius nuo 18 iki 109 metų, ir jie buvo įvertinti prieš pandemiją, pandemijos pradžioje 2020 m., o vėliau ir pandemijos metu 2021 ar 2022 m.)
Įdomu tai, jog kiekvienu laiko momentu tyrimo dalyviai buvo buvo vertinami įrankiu, matuojančiu asmenybę pagal penkių elementų skalę: ekstraversiją prieš uždarumą, malonumą ir priešiškumą, sąžiningumą ir krypties nebuvimą, neurotiškumą prieš emocinį stabilumą ir atvirumą prieš uždarumą bet kokiai patirčiai.
Nors nebuvo daug pokyčių tarp priešpandeminių ir 2020 m. asmenybės bruožų, tyrėjai galiausiai vis tik nustatė, kad 2021–2022 m., palyginti su etapu prieš pandemiją, smarkiai sumažėjo ekstravertiškumas, atvirumas, malonumas ir sąžiningumas.
Tai rodo, jog COVID pandemijos traumos, deja, smarkiai paspartino natūralų asmenybės pokyčių procesą.
Labiausiai pasikeitė jaunesnių suaugusiųjų asmenybės
2021–2022 m., palyginti su priešpandeminiu laikotarpiu, pastebimai sumažėjo malonumo jausmas bei sąžiningumas, o neurotiškumas žymiai padidėjo[2]. Tai iš dalies gali lemti socialinis nerimas, kai grįžtama į visuomenę, praleidus dvejus „normalumo“ metus.
Kalbant apie pakitusią asmenybę bei gerovę, daugelis iš mūsų per pandemiją labiau rūpinosi savo sveikata, pavyzdžiui, geriau (sveikiau) maitindamiesi ir daugiau sportuodami.
Daugelis iš mūsų, be kita ko, ieškojome bet kokių socialinių ryšių, kuriuos galėjome rasti virtualiai, ir stengėmės sutelkti savo dėmesį į psichologinį, emocinį bei intelektualinį augimą, tarkim, praktikuodami sąmoningumą ar ieškodami naujų pomėgių. Tačiau, nepaisant to, psichinė sveikata ir gerovė žymiai sumažėjo.
Tai, anaiptol, jokia naujiena, atsižvelgiant į drastiškus pokyčius, kuriuos išgyvenome.
Visgi pažymėtina, jog asmenybė daro didelę įtaką mūsų pačių gerovei. Pavyzdžiui, žmonės, kurie praneša apie aukštą sąžiningumo, malonumo ar ekstraversijos lygį, yra labiau linkę pasiekti aukščiausią pasitenkinimo lygį.
Šiaip ar taip, asmenybės bruožai labiausiai pasikeitė jaunesniems žmonėms. Tuo tarpu jeigu pažvelgsime atidžiau, atrodo, kad pandemija neigiamai paveikė būtent šias sritis: gebėjimą išreikšti užuojautą bei gerumą kitiems; gebėjimą būti atviriems naujoms koncepcijoms ir norą įsitraukti į naujas situacijas (atvirumą); polinkį ieškoti kitų žmonių draugijos ir ja džiaugtis (ekstraversija); norą siekti savo tikslų, gerai atlikti užduotis ar rimtai žiūrėti į atsakomybę prieš kitus (sąžiningumas)[3].
Visi šie bruožai, kaip žinia, daro įtaką mūsų sąveikai su supančia aplinka, todėl galėjo turėti įtakos ir mūsų gerovei.
Dirbdami namuose galėjome jaustis taip, tarsi mūsų karjera niekur nedingtų
Laikui bėgant, mūsų asmenybė paprastai keičiasi taip, kad padeda mums prisitaikyti prie senėjimo proceso, efektyviau susidorojant su įvairiais gyvenimo įvykiais. Kitaip tariant, mes mokomės iš savo gyvenimo patirties ir tai vėliau daro įtaką ir mums patiems.
Vis tik galime pasidžiaugti, jog su amžiumi mes paprastai matome pasitikėjimo savimi, savikontrolės ir emocinio stabilumo padidėjimą.
Kalbant apie pandemijos laikotarpį, akivaizdu, kad pokyčiai įvyko priešinga troškimams kryptimi. Tai suprantama, atsižvelgiant į tai, jog ilgą laiką susidūrėme su sunkumais, įskaitant laisvių suvaržymus, prarastas pajamas bei ligas. Visos šios patirtys akivaizdžiai pakeitė ir mus. Ir tai, be abejo, turės įtakos ilgalaikėje perspektyvoje.
Bet kokiu atveju, greičiausiai būtų naudinga skirti laiko apmąstyti savo patirtį per pastaruosius kelerius metus ir tai, kaip šie asmenybės pokyčiai galėjo mus paveikti, užduodant sau klausimą: ar šie pokyčiai yra naudingi dabar, kai jau baigėsi ūmi pandemijos fazė? Ar jie vis dar man „tinka“, o gal galėčiau pabandyti permąstyti savo požiūrį ir kažkokiu būdu grįžti „atgal“?
