SAM parengė medikams svarbiausius atsakymus į klausimus
Kas nutiktų, jei Lietuvoje būtų paskelbta mobilizacija ar karo padėtis? Ar medikai būtų šaukiami į kariuomenę? Kas spręstų, kur jie dirbs? Ar ligoninės ir poliklinikos tęstų darbą? Būtent į šiuos ir daugybę kitų klausimų pirmą kartą vienoje vietoje atsako Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) parengtas informacinis dokumentas, skirtas visiems šalies sveikatos priežiūros specialistams.
Pastarųjų metų geopolitinė situacija privertė daugelį Lietuvos gyventojų susimąstyti apie valstybės pasirengimą krizėms. Tačiau jei daugeliui mobilizacija pirmiausia siejasi su kariuomene, sveikatos sektoriui ji reiškia visai ką kita – pareigą užtikrinti, kad gydymo paslaugos gyventojams nenutrūktų net sudėtingiausiomis aplinkybėmis[1].
Būtent todėl Sveikatos apsaugos ministerija gydymo įstaigoms išplatino išsamų atsakymų rinkinį į dažniausiai medicinos darbuotojų užduodamus klausimus apie mobilizaciją, karo padėtį ir darbą ekstremaliųjų situacijų metu. Ministerija ragina su šia medžiaga susipažinti ne tik jai pavaldžių įstaigų darbuotojus, bet ir visus šalies gydytojus, slaugytojus, greitosios medicinos pagalbos specialistus bei administracijos darbuotojus.
Neapibrėžtumą keičia aiškios taisyklės
Pasak sveikatos apsaugos viceministro Skirmanto Krunkaičio, pasirengimas prasideda nuo žinojimo.
„Sveikatos sistema yra viena svarbiausių valstybės funkcijų, todėl labai svarbu, kad kiekvienas sveikatos sektoriaus darbuotojas žinotų savo vaidmenį ir pareigas mobilizacijos ar karo atveju. Aiški informacija ir pasirengimas padeda mažinti nežinomybę bei stiprina visos sistemos atsparumą“, – sako sveikatos apsaugos viceministras.
Iki šiol nemažai medikų nežinojo, kaip pasikeistų jų darbas mobilizacijos metu, ar jie galėtų būti siunčiami atlikti kitų funkcijų, kaip būtų organizuojamos darbo pamainos ar pacientų srautai. Naujajame dokumente šie klausimai atsakomi nuosekliai ir suprantamai.
Ar medikai būtų šaukiami į kariuomenę?
Vienas dažniausių klausimų – ar mobilizacijos atveju gydytojai ir slaugytojai būtų siunčiami į karinę tarnybą.
Ministerija aiškiai pabrėžia, kad dauguma sveikatos priežiūros specialistų valstybės gynybai yra reikalingi pirmiausia ten, kur jie dirba kasdien – ligoninėse, poliklinikose ir greitosios medicinos pagalbos tarnybose.
Dokumente daug dėmesio skiriama Civiliniam mobilizacinio personalo rezervui (CMPR). Į jį įtraukti specialistai mobilizacijos metu lieka vykdyti savo profesinių funkcijų ir užtikrina gyvybiškai svarbių valstybės paslaugų tęstinumą. Tai nėra karo tarnyba – tai civilinis valstybės pasirengimo mechanizmas, leidžiantis išlaikyti veikiančią sveikatos sistemą net karo sąlygomis.
Ligoninės neužsidarys – jos dirbs kitaip
SAM parengtame atsakymų rinkinyje aiškinama, kad paskelbus mobilizaciją gydymo įstaigos nenutrauktų veiklos.
Priešingai – jų darbas būtų koordinuojamas centralizuotai. Esant poreikiui, ministerijos mobilizacijos valdymo grupė gydymo įstaigoms skirtų konkrečias užduotis, koordinuotų pacientų paskirstymą ir užtikrintų, kad svarbiausios paslaugos būtų teikiamos visoje šalyje.
Tai reiškia, kad gali keistis darbo organizavimas, personalo paskirstymas ar pacientų srautų valdymas, tačiau pagrindinis tikslas išlieka tas pats – nenutrūkstamas sveikatos priežiūros paslaugų teikimas.
Dokumentas, kuris bus nuolat atnaujinamas
Ministerija pabrėžia, kad šis atsakymų rinkinys nėra baigtinis.
Jis bus nuolat papildomas, atsižvelgiant į praktikoje kylančius medikų klausimus bei teisės aktų pokyčius. Taip siekiama sukurti vieną patikimą informacijos šaltinį, kuriame sveikatos priežiūros specialistai galėtų greitai rasti atsakymus į jiems rūpimus klausimus.
Kartu ministerija primena gydymo įstaigų vadovams užtikrinti, kad ši informacija būtų lengvai prieinama darbuotojams vidinėse informacinėse sistemose ir būtų naudojama reguliariam personalo informavimui bei pasirengimui stiprinti.
Pasirengimas – ne panikos ženklas
Pabrėžiama, kad pasirengimas galimoms grėsmėms neturėtų būti suprantamas kaip signalas apie neišvengiamą krizę. Tai – atsakingo valstybės planavimo dalis.
Kaip rodo Ukrainos patirtis, krizės metu didžiausią žalą sukelia ne tik pati grėsmė, bet ir informacijos stoka. Todėl aiškiai apibrėžtos medikų pareigos, žinomos atsakomybės ir iš anksto suplanuoti veiksmai leidžia sveikatos sistemai veikti stabiliau bei suteikia daugiau pasitikėjimo tiek darbuotojams, tiek pacientams.
Būtent dėl šios priežasties SAM parengtas dokumentas tampa ne tik atsakymų rinkiniu, bet ir svarbia sveikatos sistemos atsparumo stiprinimo priemone – primenančia, kad net ir sudėtingiausiomis aplinkybėmis svarbiausia valstybės užduotis išlieka ta pati: užtikrinti, kad žmogus laiku gautų reikalingą medicinos pagalbą.
