Baimė laiko sistemos gniaužtuose ir neleidžia priimti naudingų sprendimų
Mantas Zemeckas – ne tik „Gustuko picerijos“ savininkas. Šio vyro vardas žinomas ir dėl kitų dalykų, už kuriuos jam dėkojama iki šių dienų. Pandemijos laiku, vyras nepabijojo ginti žmonių laisvių, kai kiti „suglaudę ausis“ tylėjo. Pastarasis, atsisakydamas skiepytis, taip pat teikė teisinę pagalbą nukentėjusiems. Nieko nuostabaus, kad jo verslas tapo pasipriešinimo diktatūrai simboliu. Mantas įsitikinęs: baimė laiko žmogų sistemos gniaužtuose ir neleidžia priimti sprendimų. Tuo tarpu savo gyvenimu turėtume rūpintis patys – kartais uoliai priešindamiesi esamoms taisyklėms.
M. Zemeckas taipogi ragina nesistebėti, jeigu pasibaigus karui Ukrainoje, grius tiek NATO, tiek Europos Sąjunga. Kalbėdamas apie karinius neramumus Ukrainoje, jis mano, jog ukrainiečiai – tik įrankis, valdomas „didesniųjų“. Tai esą – viena iš priežasčių, dėl ko reikia stiprinti savo stuburą ir, reikalui esant, turėti ne vieną banko sąskaitą bei „atskirą kojinę“.
Grįždamas į laikus, kuomet Lietuvą sekino pandemija, Mantas sako, jog tai buvo žmogiškumo egzaminas mums visiems. Taičiau bene daugiausiai iššūkių teko tiesioginį kontaktą su žmonėmis turintiems verslams. „Gustuko picerija“ – vienas iš jų. Atmintyje iki šiol regi vieną situaciją. Pasakoja, kad picerija nuolatos sulaukia tiek naujų klientų, tiek senųjų srauto. Tąsyk, pandemijos metu, į piceriją, kaip įprastai, užklydo moteris su savo dukra. Pastaroji įėjo į vidų, o mama liko sėdėti lauke, nors oras buvo žvarbus ir darganotas. Išvydęs moters nusivylimą, verslininkas suvokė: tokia situacija – neteisinga. Nuo tada prasidėjo vargai, grūmojant pirštu sistemai, o taip pat – Manto didieji atradimai.
Visgi M. Zemeckas tikina, kad niekas nevyksta veltui, tuo tarpu Lietuvą gaubę išbandymai daugeliui atvėrė akis ir išmokė už save pakovoti. Pašnekovas sako, jog po pandemijos paaiškėjo daug melo. Jo manymu, melu gali būti apipinta ir karo Ukrainoje tema. Tai viena priežasčių, dėl ko, kaip pats sako, neaukojo akcijai „Radarom“. Tikina elgęsis kitaip, jei akcijos metu surinkti pinigai keliautų ne ginklų pirkimui, o tiesiogiai žmonių gelbėjimui. Reiškia nepasitikėjimą ir Lietuvos valdžia, kuri neva gina ne mūsų nacionalinius tautinius interesus – o svetimus.
Pavadinimas „Gustuko picerija“ atsirado, kai gimė sūnus
Pašnekovas pasakoja, jog picerija anksčiau vadinosi kitaip, tačiau dubliavosi su kita maitinimosi įstaiga. Dėl to verslininkas galiausiai pavadinimą pakoregavo – „Gusto picerija“ pakeitė į „Gustuko“. Toks pavadinimas suteiktas 2018 m. gimusio sūnaus garbei.
Nepaisant to, jog vyras verslą išties brangina, atvirauja, kad ekonominė situacija šalyje kelia daug iššūkių. Jo manymu, žmonių perkamoji galia akivaizdžiai mažėja, o darbuotojų išlaikymo kaštai – kyla. Dėl to Lietuvoje esą užsidarinėja dalis maitinimo įstaigų. Pabrėžia ir tai, kad maistas tiek kai kuriose maitinimo įstaigose, tiek prekybos centruose darosi nesveikas. Visgi šypsena veide išduoda, kad prarasti vilties – neverta. Dalijasi patarimais, jog gyvenimo kokybe, kaip ir sveikata – turime rūpintis patys. Mantas savo ruožtu tikina kiek įmanydamas besistengiantis išlaikyti picerijoje naudojamų produktų vertę, tuo tarpu savo savijauta rūpinasi grūdindamasis eketėje, ir tai rekomenduoja išbandyti kitiems.
Kovos dvasią įdiegė Lietuvos istorija
Pašnekovas atskleidžia, jog pasipriešinimo sistemai mechanizmas neužgimė „šiaip sau“. Tokią asmenybę iš dalies įtakojo Lietuvos krašto istorija, neva privertusi jungtis į glaudžias bendruomenes puoselėjant vienybę. Nepaisant to, kad 1991 m. sausio įvykių neatsimena, mano, jog pandemijos laikotarpis pažėrė panašių iššūkių.
Tiesa ta, jog nors stoja mūru už žmonių laisves ir visiems linki gero gyvenimo, pripažįsta šia teisine valstybe nebetikintis. Netiki ir dalimi politikų, žurnalistų, mokslininkų bei medikų.
Žmogiškumas – nieko nekainuoja
Pašnekovas tikina išmokęs džiaugtis mažais dalykais ir priimti kiekvieną dieną atvira širdimi. Būtent gyvenimo iššūkiai, pasak jo, verčia pamąstyti apie viso ko laikinumą.
Mantas lenkia pirštus, esą „neapsimoka“ pernelyg daug nervų nutekinti išoriniams procesams. Vis dėlto, jį stebina, jog Europos Sąjunga neva „joja“ ant trijų pagrindinių naratyvų: pabėgėlių, žaliojo kurso ir LGBT. Mano, jog šio darinio dienos – suskaičiuotos. Tuo tarpu Lietuva galiausiai gali likti viena – su nestabiliu elektros tiekimu bei šimtu tūkstančių bedarbių. Tą pačią baigtį prognozuoja ir bažnyčioms bei švietimui – jei jų veikimo metodai nepasikeis.
Žmonėms tuo tarpu linki džiaugtis gyvenimu ir įsiklausyti ne tik į savo poreikius, bet ir į šalia esančiojo: žmogų dažniau apkabinti ir padrąsinti, ieškant kompromiso.
Dėmesio, pilna ir necenzūruota laidos „Riba“ versija visuomet prieinama tik 77.lt Ugniaus Kiguolio paskyroje.
