Luzitaninis arionas – svetimšalis sodininkas, kurio sunku atsikratyti
Pradėti reikėtų nuo to, kas apskritai yra invazija. Invazija – tai savaiminis svetimžemių organizmų plitimas ir skverbimasis į naujas teritorijas[1].
Vertėtų suklusti, kalbant apie tokius daržų „okupantus“ kaip būtent invaziniai šliužai- luzitaniniai arionai. Jie graužia kone viską, ką tik sutinka derlingame savo kelyje.
Invaziniai šliužai – priskiriami pilvakojų moliuskų klasei, jie neturi kriauklės. Šie padarai gali siekti ir 7 cm ilgį. Tai tokie kenkėjai, kurie yra labai ėdrūs ir vislūs. Šiems šliužams patinka drėgnas klimatas, šlapesnė žemė ir, žinoma, tamsa. Jie mėgsta obuolius, slyvas, nes būtent tokia ar panaši terpė jiems yra labai paranki išgyvenimui ir veisimuisi.
Kaip ir sraigės, invaziniai šliužai po savęs palieka gleivėtą „pėdsaką“, kurį galima pamatyti ir ant pačių, ką tik „numintų“ augalų ar jų lapų, o kartais, pasitaiko, ir ant kietų dangų, pavyzdžiui, grunto.
Šie šliužai kuo ramiausiai įsitaiso sau soduose ar daržuose ir tuo labai piktina bei erzina daržininkus – kaip gi jų, tų „šlykštukų“ atsikratyti? O pati invazinių šliužų Lietuvoje priešistorė tokia, kad, veikiausiai, prie to prisidėjo žmogus, t.y. juos atsivežė iš svetur drauge su kitomis gamtinėmis kultūromis. Gali būti, kad į mūsų šalį jie „įnešti“ buvo ir kitu būdu, pavyzdžiui, tiesiog gabenant vazoninius augalus, kurių dirvožemyje jau buvo šliužų kiaušinėlių.
Šliužų akistatoje su žmogumi svarbi kantrybė
Šliužų ypatingai gausu krūmuose ir krūmynuose, tiesiog ten, kur daug žolės. Galima pagalvoti, kad jie ten ir gyvuoja, veisiasi bei plinta. Bet iš tiesų jie įsiknisa žemėje ir, pasitaiko, kad per vieną kartą padeda net 300-400 kiaušinėlių.
Įdomu ir verta paminėti tai, kad didieji bei juodieji šliužai yra net įrašyti į Lietuvos Raudonąją Knygą. Yra išskiriama net kelios šliužų (arionų) rūšys, kurios aptinkamos Lietuvoje ir ne visos yra priskiriamos prie daržų kenkėjų, kai kurios minta tiesiog pūvančia augalija ar grybais, tačiau atskirti juos pasirodo ne taip ir paprasta.
Tarp visų šliužų, yra išskiriami tikri daržo siaubūnai – tai luzitaninis arionas ir rudasis arionas – patys agresyviausi šliužai, ypač luzitaninis arionas, gali misti ir negyva augaline medžiaga, ir gyvais augalais, gyvūnų išmatomis ir netgi kitų šliužų, sliekų, taip pat, sraigių gaišenomis[2].
Lietuvoje gyvenantys šliužai priklauso šioms šeimoms:
- Šliužiniai (Limacidae)
- Dirvašliužiniai (Agriolimacidae)
- Plikšliužiniai, smalžiniai(Arionidae)[3].
Šliužinių šliužų priekinė kūno pusė padengta tarsi skydu, kojos paduką sudaro trys išilginiai laukeliai. Nasrai atrodo kaip pusmėnulio formos, matosi atsikišęs vidurinis dantis.
Dirvašliužiniai šliužai yra nedideli šliužai, jų kūnelio paviršius padengtas tarsi žiedinėmis vagelėmis ir šviesiu centru.
Plikšliužinių šliužų kūnas tarytum suplotas, kvėpavimui skirta anga yra kūnelio skydo priekyje. Kiauto šie padarai neturi, tėra tik jo liekanos, kurios sudarytos iš kalcitinių grūdelių.
Invaziniai šliužai, paplitę Lietuvoje gan gausiai, nes, matyt, ši gyvenamoji zona jiems yra palanki gyvuoti. Jie čia auga, veisiasi, bujoja ir kenkia. Gamtos priešų jie turi nemažai. Pirmiausia būtų galima įvardyti ežius, tad tikrai neblogai, kad šalimais apsigyventų kokia ežiukų šeimynėlė. Taipogi šliužų priešai yra rupūžės ir varlės. O dar mažus, jaunus šliužus labai mėgsta ir lesa paukščiai.
Nenaikinant šliužų populiacijų ir jų paplitimo zonų, su kiekvienais metais jų bus vis daugiau ir daugiau. Sodininkui ir daržininkui – tai lyg lengvas šokas ar bent jau galvos skausmas, kuomet invaziniai šliužai ėda visas sodo bei daržo gėrybes. Dažnu atveju, kovoti su šiais gyviais tampa tiesiog per vėlu. Tad svarbu ir esminga pabrėžti tai, kad reikia kuo skubiau naikinti šiuos padarus, kurie yra tikrų tikriausi kenkėjai.
Yra teigiama, kad pagrindinis būdas susidoroti su invaziniais šliužais yra būtent paprasčiausias jų surinkimas. Vieni žmonės, nepagalvoję apie aplinkai daromą dar didesnę žalą, juos tiesiog naikina cheminėmis priemonėmis. Tokiu būdu teršiama gamta, kurioje vėliau šliužai veisiasi dar labiau.
Dabar dažnas daržinininkas net į sraiges žiūri kiek atlaidžiau, nes yra ir turi su kuo palyginti, t.y. su invaziniais šliužais, kurie savo kelyje tiesiog šluote šluoja visa, kas žalia. Tad kai randami apkramtyti augalai, daržovės ar vaisiai – galima spėti, jog tai yra šių gleivėtų gyvių darbas. O darbuojasi jie vakarais ar naktimis, nes dienomis neperneša saulės kaitros, tad ir slepiasi ten, kur nors kiek tamsiau.
Invazinių šliužų daroma žala didžiulė, todėl svarbi aktyvi prevencija
Vasaros metu invaziniai šliužai dažnam sodininkui (jeigu ne kiekvienam) yra kone kasdienis rūpestis, nes gyviai dauginasi taip sparčiai, kad net sunku patikėti – galima sakyti, kad veisiasi tiesiog „valandiniu grafiku“, tik spėk juos gaudyti ir rankioti.
Šliužai, kurių kely pasitaiko augalai, augalėliai ir įvairios valgomos kultūros, yra tiesiog apdorojamos ar net sudorojamos. Tikri nenaudėliai! O žmonės gi taip vargsta. Lyg bando pateisinti, kad kiekvienas gamtos padarėlis turi savo vietą, savo paskirtį, bet kai tam tikrų nemalonių gyvių yra prisidauginę ir gero derliaus nematyti, daržininkai imasi už galvos ir… panikuoja! Ką daryti? Kaip kovoti?
Pagrindinės naikinimo priemonės, aišku, būtų cheminės, kažkodėl jomis labiausiai pasitikima. Tai būtų – „Sluxx“, „Gusto“ ar „Ferramol“ – granulės, kurios tam kartui, atrodo, padeda, bet dažnai šliužus reikia vėl tiesiog iš naujo rankioti. Invazinių šliužų nelabai sumažėja, reikia daug kantrybės juos rankiojant.
Tad dar kartą galima pasakyti ir pabrėžti, kad geriausias kovos būdas yra šliužų rinkimas ir naikinimas. Tačiau tam iš tiesų reikia nemažai kantrybės ir laiko. Nes, tarkime, per vieną dieną, gali tekti apeiti ir surinkti šiuos gyvius net du ar tris kartus. „Na, ir vislūs gi tie šliužai!” – kaskart stebisi sodininkai.
Kartais padeda ir liaudiškos priemonės:
- Actu purškiamos gausiausiai šliužų lankomos vietos;
- Pelenai dirgina kenkėjus ir šie keliauja kitur;
- Alaus indeliai privilioja šliužus ir jie taip lengvai „pliumpteli“ į tą gal kiek parūgusią terpę, kad belieka tik juos susirinkti.
Svarbu ir atmintina yra tai, kad labai patariama visiems daržų ir sodų mylėtojams šliužus „nokautuoti“ kompleksiškai, nes kažkuris tik vienas kovos su jais būdas paprasčiausiai gali ir nepadėti. Tad akylai stebėkime ir saugokime savo taip mylimus žaliuojančius augalus, nes tie šliužų tuntai tunteliai – tikrų tikriausias galvos sopulys!
