Kultūros sektoriui – daugiau stabilumo ir didesnis finansavimas
„Kultūra nebegali gyventi taupymo režimu“ – tokia žinia darbą pradeda naujasis kultūros ministras Lukas Alsys. Jis pripažįsta, kad didžiausias artimiausių metų iššūkis – išsaugoti kultūros biudžetą ir užtikrinti, kad sektorius pagaliau pajustų daugiau stabilumo bei aiškumo.
Ministro teigimu, pagrindinis artimiausių mėnesių tikslas – neleisti mažėti kitų metų kultūros finansavimui. Nors žadėti reikšmingą biudžeto augimą dar anksti, jis tikina jau dabar matantis sritis, kuriose papildomos investicijos yra būtinos.
„Dėsime dideles pastangas, kad tas biudžetas nemažėtų. Tai neatrodo kaip ambicingas planas, bet žadėti, kad jis didės ir kažkaip visos bėdos išsispręs, nenoriu ir negaliu to daryti. Prasideda tik pirmosios diskusijos“, – interviu BNS sakė L. Alsys.
Pasak ministro, prioritetas bus skiriamas kultūros darbuotojų atlyginimų didinimui, Lietuvos kultūros tarybos, Medijų rėmimo fondo, Kultūros paveldo departamento bei kitų kultūros įstaigų finansavimui. Pasak jo, kultūros darbuotojų atlyginimai šiuo metu siekia tik kiek daugiau nei 82 proc. šalies vidutinio darbo užmokesčio, todėl šį atotrūkį būtina nuosekliai mažinti.
Taip pat planuojama užtikrinti stabilesnį finansavimą kultūros projektams regionuose, kurie neretai tampa vieninteliais reikšmingais kultūriniais įvykiais vietos bendruomenėms.
Daugiau dialogo su bendruomene ir dėmesys ilgalaikiams projektams
L. Alsys pabrėžia, kad kultūros bendruomenė šiandien labiausiai tikisi ne skambių pažadų, o aiškumo ir prognozuojamumo. Jo teigimu, ministerija turi tapti ne sprendimus diktuojančia institucija, bet partneriu, kuris nuolat tariasi su kultūros sektoriumi, įsiklauso į problemas ir ieško bendrų sprendimų. Būtent dialogo stiprinimą ir pasitikėjimo atkūrimą ministras įvardija vienu svarbiausių savo kadencijos tikslų.
Ne mažiau svarbus uždavinys – suburti stiprią komandą, kuri galėtų nedelsdama imtis darbų. Ministras sako, kad didžioji komandos dalis jau suformuota, tačiau dėl vieno viceministro kandidatūros dar vyksta pokalbiai.
„Taip, turiu. Dar vyksta pokalbiai dėl vieno viceministro. Žmogus taip pat turi pagalvoti. Aš labai pragmatiškai žiūriu ir į šiuos klausimus, nes tėra dveji metai, žmonės turi savo karjeros galimybes įsivertinti. Bet tikiuosi teigiamo sprendimo. Mano planas būtų, kad kitą savaitę turėčiau visą komandą dirbančią arba bent jau dirbančią didžiąja dalimi“, – nurodė L. Alsys.
Renkant komandą svarbiausia yra kompetencija
Anot ministro, renkant komandą svarbiausias kriterijus buvo kompetencija, o ne priklausymas politinei partijai. Likus vos dvejiems metams iki kadencijos pabaigos, ministerijai reikia žmonių, kurie gerai išmano kultūros sektorių ir gali iš karto įsitraukti į svarbiausių klausimų sprendimą.
Kitas svarbus uždavinys – įgyvendinti Kultūros politikos pagrindų įstatymą. Tam būtina priimti poįstatyminius teisės aktus, kurie leistų kultūros politiką glaudžiau susieti su švietimo, socialinės apsaugos, sveikatos bei krašto apsaugos sritimis. Ministro įsitikinimu, kultūra neturėtų būti vertinama kaip atskira valstybės politikos sritis – ji turi tapti neatsiejama įvairių viešųjų politikų dalimi.
Ne mažiau svarbūs ir tęstiniai infrastruktūros projektai. Ministerija planuoja tęsti Nacionalinės koncertų salės statybas ant Tauro kalno, kino teatro „Naglis“ atnaujinimą Palangoje, muziejinių vertybių saugyklos Rumšiškėse statybas, Nacionalinio architektūros instituto veiklos pradžią bei ieškoti sprendimų dėl Klaipėdos centrinio pašto ateities. Taip pat dėmesio sulauks Vilniaus senasis teatras – siekiama atnaujinti jo veiklos koncepciją, išlaikant teatrą, tačiau stiprinant jo daugiakalbį ir tautinių mažumų poreikius atliepiantį vaidmenį.
Istorinės atminties klausimais – kompromisų ir ekspertų paieška
Kalbėdamas apie visuomenėje daug diskusijų keliančius klausimus, ministras pabrėžia, kad sprendimai neturėtų būti priimami vien politiniu pagrindu. Jo nuomone, desovietizacijos procesus, ginčus dėl atminimo ženklų ar kitų istorinių objektų pirmiausia turėtų vertinti nepriklausomi ekspertai, o politikai – remtis jų išvadomis. Tokiu būdu, anot jo, būtų galima išvengti bereikalingo visuomenės susipriešinimo.
Ministras taip pat pasisako už tai, kad Macikų lagerių kompleksui būtų suteiktas valstybinis statusas ir jis taptų valstybės prižiūrima istorinės atminties vieta. Tuo metu Vilniaus senojo teatro ateitį jis sieja su daugiakalbio teatro koncepcija, kuri atlieptų Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų poreikius, tačiau pabrėžia, kad kalbama ne apie teatro atsisakymą, o apie jo veiklos krypties atnaujinimą.
Panašios pozicijos L. Alsys laikosi ir dėl Lukiškių aikštės memorialo bei Vilniaus koncertų ir sporto rūmų ateities. Jo teigimu, tai jautrūs klausimai, kuriuose būtina ieškoti kompromisų tarp skirtingų istorinių ir kultūrinių interesų. Ministras mano, kad sprendimai turi vienyti visuomenę, o ne dar labiau ją skaldyti, todėl svarbiausia – argumentuota diskusija, pagarba istorinei atminčiai ir skirtingų bendruomenių lūkesčiams.
